„Jau pirmoji Birutės Jakučionytės knyga „Moteris iš raudonos Audi” buvo skausmingai atvira, apnuoginanti sielą iki pat šerdies. Šioji istorija, pirmosios knygos tęsinys, glumins ar netgi šokiruos dar labiau. Ją skaitant skaudės, nes nori nenori su pagrindine heroja teks viską pereiti kartu: kentėti, abejoti, ieškoti atsakymų ir tuo pačiu gyti. Kils daug prieštaringų jausmų, tačiau ketvirtasis skyrius sudėlios visus taškus. Autorė nelinkusi meluoti net sau, todėl knygoje daug tikros, nesuvaidintos kančios ir nevilties, skausmingos patirties. Manau, kad kenksminga šią knygą skaityti tiems, kurie mėgsta pagražinti tikrovę, linkę teisti ir smerkti, kurie baiminasi pažvelgti į savo sielos gelmes, susitikti su savo juodąja puse, o tai neišvengiama, jei šią knygą skaitai širdimi. Autorės pasakojimas išties paveikus – kartais apima jausmas, kad trūksta oro, negali kvėpuoti, jautiesi tarsi įspeistas į kampą. Jums bus leista lengviau atsikvėpti tik tada, kai skaitysite eilinį pranešimą spaudai apie jos vykdytus socialinius projektus – užvertusi paskutinį puslapį, supratau, kodėl Birutė juos sudėjo į knygą – kad skaitydami neuždustumėm.”
Lina Tamuk
Psichologijos studijos „Menas būti” įkūrėja, psichologė-psichoterapeutė Alicija Eiliakas:
„Nežinau, ar kada nors išdrįsiu išleisti šią knygą”, – prisipažino Birutė dar rašydama ją. Žinau, kodėl. Pažįstu autorę daugiau nei penkiolika metų, tačiau visai neseniai sužinojau tai, kas jai nutiko vaikystėje. Praėjusį rugsėjį drauge keliavome po Glastonbury ir mistinį Avaloną – Žemės jėgos vietą, į kurią žmonės atvyksta gydyti savo sužeistų širdžių. Vieną naktį, kai nakvojome šventojo kalno Toro papėdėje, Birutė pasakojo savo istoriją. Sakyti, kad tai giliai palietė mano širdį, reiškia nieko nepasakyti. Aš buvau apstulbusi! Klausiausi jos suspausta širdimi ir nuostaba – kaip ši moteris, po tokių vaikystės ir paauglystės išgyvenimų, sugebėjo tapti tuo, kuo yra dabar?
Šios moters niekas nemokė, kad nuolatinis baimės jausmas nėra normali ir įprasta kiekvieno žmogaus būsena, kad jos kūnas yra šventovė, o ji pati – princesė ir karalienė, stipri ir galinga MOTERIS. Jau suaugusi, augindama keturis vaikus ir patekusi į seminarą moterimis apie sakraliąją moteriško kūno prigimtį, Birutė bandė ne tik sau, bet ir man aiškinti, kad tai skirta ne jai, o kažkokioms kitokioms moterims. „O kokioms? Kuo gi jos kitokios?” – tada klausiau jos, nes dar nebuvau girdėjusi visos istorijos.
Antroji Birutės knyga „Mano karūna nematoma” – ne tik apie ją pačią, visą būrį artimųjų, draugų ir pažįstamų, bet ir apie kiekvieną, patyrusį fizinį ir psichologinį smurtą. Ar turi ji teisę rašyti apie tai, ką išgyveno ir jautė, būti sąžininga pati su savimi? O gal turėtų visa tai saugoti savyje ir likti „patogi” kitiems?
Manau, kad apie TAI reikia rašyti. Reikia kalbėti ir netgi rėkti, kad tie šimtai, tūkstančiai skriaustų vaikų ir vis dar tebeskriaudžiamų moterų prabustų. Kad žinotų, jog JIE GALI išsivaduoti iš visą gyvenimą lydinčio baimės ir kaltės jausmo.
Birutės kalbėjimas ir rašymas dažnai būna nepatogūs kitiems. Vieni ja žavisi, kiti prisibijo ar smerkia, treti – tiesiog palaiko ir priima, nes myli šią neeilinio likimo ir didelės širdies moterį, kuri nepaisydama viso skausmo, patirto gyvenime, sugeba ne tik pakilti pati, bet ir palaikyti bei įkvėpti kitus. Įkvėpti savo veiksmais ir žodžiais, kurie kartais prajuokina, o kartais pravirkdo, bet niekada nepalieka abejingų. Žmonės myli Birutę, nes mato joje save. Ir kartais nemyli, nes… mato joje save.”
