Vaikystė per amžius neatsiejama nuo tautosakos – sakmių, padavimų ir pasakų, nes kiekvieną sveiką vaiką iš prigimties traukia nuostabūs, nepaprasti, nors ir išgalvoti, nebūti dalykai. Sparnuoti Anderseno ar brolių Grimų elfai bei fėjos vaiko širdžiai suteikė daugiau džiaugsmo nei visa kita žmonių kūryba.
Bet senosios praamžės pasakos, lydėjusios daugybę kartų, šiandien užleidžia vietą naujoms, jau mūsų laikais sukurtoms istorijoms – be nykštukų, elfų, velnių ir raganų, be visų tų kraują stingdančių siaubų, kuriais senovės pasakoriai, matyt, norėjo įdiegti baimingą pagarbą pasakoje glūdinčiam draudimui ar pamokymui. Dabar vaikai labiau linksta pasakose ieškoti vien pramogos ir puikiausiai apsieina be visokių baisybių.
„Ozo šalies burtininką“ parašiau kaip tik tokį, kad jis suteiktų vaikui kuo daugiau smagumo. Žodžiu, norėjau, kad ši pasaka būtų išties naujoviška – kupina šviesaus džiugesio ir stebuklų, be šešėlio širdgėlos ar klaikių slogučių.
Čikaga, 1900 metų balandis, Frankas L. Baumas
ir
