Paragvajaus rašytojas Augustas Roa Bastosas (g.1917 m.) – vienas įžymiausių Lotynų Amerikos prozos meistrų – gerai žinomas ne tik savo kontinente, bet ir visame pasaulyje. 1959 m. pasirodęs jo romanas „Žmogaus sūnus” Argentinoje, JAV ir Italijoje įvertinamas literatūrinėmis premijomis kaip geriausias paskutiniųjų metų Lotynų Amerikos prozos kūrinys. Knyga netrukus buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų, jos motyvais buvo pastatytas filmas „Troškulys”. Romanas savitas jau savo meniniu audiniu, kur susipynę ispanų ir indėnų guaranių genties kalbos (beje, pastaroji yraantroji valstybinė kalba Paragvajuje), o dabartis – su praeitimi. Veiksmas apima 1905-1936 metus. Ekskursai į praeitį praplečia chronologinio pasakojimo rėmus, ir dviejų kaimelių – Itapė ir Sapukajaus – gyvenimas tampa kondensuota visos šalies istorija. Pagrindiniu romano veikėju galima laikyti karininką Migelį Verą, kurio užrašai sudaro knygos pagrindą, tačiau faktiškai visas autoriaus dėmesys nukreiptas į paragvajiečių tautą. Per šimtamečio senio, paleistinio vergo Makarijo Fransijos prisiminimus A.Roa Bastosas, naudodamasis senosios guaranių genties indėniškosios ir krikščioniškosios mitologijos įvaizdžiais, parodo savo tautos praeitį: diktatorių Gasparo Fransijos ir Fransisko Solano Lopeso valdymo metus, Didįjį, arba Trijų Santarvės karą (1865-1870), kada Argentina, Brazilija ir Urugvajus, anglų monopolijų inspiruoti, nusiaubė kraštą ir įvyko biblinis Išėjimas, masiškas paragvajiečių tautos bėgimas, gelbstintis nuo genocido. Tautos likimo tema eina per visą knygą, kurios kulminacinis taškas – brolžudiškas Bolivijos ir Paragvajaus karas (1936), dėl naftingo Čiako krašto, kurio nepasidalijo „Standard Oil” ir „Šel” bendrovės, atitinkamai rėmusios abi šalis. Kaip tik šios temos ir metaforiško jos interpretavimo dėka A,Roa Bastoso romanas literatūros kritikos buvo pavadintas „paragvajiečių tautos biblija”. Kurdamas šį tam tikra prasme istorinį (iš dalies ir autobiografinį) romaną, autorius atsisakė tradicinio epinio pasakojimo nuoseklumo ir ypatingą dėmesį sutelkė į tuos įvykius, kuriuose pats dalyvavo. Tai pasakytina ir apie ištisą galeriją personažų – pažįstamų iš vaikystės arba iš vėlesnių metų, kai A.Roa Bastosas dirbo žurnalistu ir daug važinėjo po visą šalį. Tačiau kiekvienas knygos veikėjas ryškiai individualizuotas, turi konkretų idėjinį emocinį krūvį. Migelis Vera, liberalios smulkiaburžuazinės inteligentijos atstovas – tai kilnių polėkių žmogus, bet pernelyg linkęs į savianalizę, nesugebąs nei ryžtingai veikti, nei mylėti. Per savo bevališkumą jis pražudo ne tik save, bet ir tuos, kurie patiki jam savo likimą. Migeliui Verai autorius priešpastato Kristobalį Charą, guaranių genties indėną, nepalaužiamos valios žmogų, kuriam nieko nėra neįmanoma. „Ko negali padaryti žmogus, to niekas negali”, – sako jis Saluji, jį pamilusiai moteriai, ir darbais įrodo savo žodžius: miršta, bet įvykdo uždavinį iki galo. Palyginti nedidelį laiko tarpą apima pagrindinis romano siužetas, tačiau jis prisodrintas tiek reikšmingų įvykių, kurių dėka autorius meistriškai atskleidžia žmonių charakterių formavimąsį, jų valią, jėgą ir silpnybę, jog prieš akis stoja panoraminis Paragvajaus vaizdas, jo tragiška praeitis, be kurios neįmanoma suprasti ne mažiau tragiškos dabarties. „
