Alessandro Baricco (g.1958 m. Turine), šiandieninės italų literatūros fenomenas. Išleido du romanus: „Aistrų pilys“ (Castelli di rabbia, 1991), kuris pelnė keletą prestižinių italų literatūros premijų bei Medicis premiją Prancūzijoje, ir „Jūrą vandenyną“ (Oceano mare, 1993), įvertintą Viareggio, Palazzo al Bosco premijomis. „Šilkas“ – tai klasikine forma papasakota meilės istorija, kurioje žodžių ir detalių nedaug, kurioje leitmotyvai vos juntami – lyg rašytojas tapytų plonyčiu teptuku porcelianą. Tai stiliaus šedevras, ritmika ir vitališkumu kartais primenantis vėlyvąją Samuelio Beketto kūrybą. Vieną šilko dalį sudaro vos 18 žodžių, bet tai – žavinčios literatūros jėgos perlas. Pats rašytojas sako: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis… Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant į tuos, kurie šoka, kurie juda kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika… Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.“
Tai pasakojimas apie šilko kelią. Dar tada, kai į Japoniją negalėjo patekti nė vienas svetimšalis, pagrindinis šios knygos personažas iš ten parsiveža ne tik šilkverpių kokonus, bet ir patiria meilę, skausmą, baimę. Be galo šiltas kūrinys sugeba užburti. Kūrinys suskirstytas į atskirus trumpus skyrelius, vienas iš jų net nesiekia dvidešimties žodžių. Keturios ekspedicijos: dešimteriopai daugiau troškimų, aistros, susipynusių gyvenimų. Pats pelningiausias to meto verslas, pati nuostabiausia medžiaga. Šilkas. Kūrinys gan neilgas, tačiau į jį sutelpa daug laiko, unikalių personažų, neįprasto siužeto. Sunku, kai tampi vagimi. Turi vogti mylimosios žvilgsnius, nes meilė neįmanoma. Kiek daug gali prarasti, jei pavėluosi bent akimirką. Galiausiai lieki sužavėtas, užburtas. Tarsi perskaitęs pasaką. Pasaką apie šilką.
