Vėsu verandoje. Iš esmės galvojau apie dvi temas.
Viena – pratęsti žanrų apžvalgas ir pabambėti apie, tarkim, feljetoną (bemaž išmirusį kaip atskirą rūšį). Kita – paimti neblogą tekstą iš užsienio žurnalų ir parodyti, kaip pasakotojas kaitalioja vaizdavimo „planus“ – na, maždaug kaip operatorius Šaras. Aha, tasai, kurį vis mini „vienas iš trijų“: „Šarai, dabar stambų, paskui darai bendrą…“Bet…Bet dabar skaitau ir raviu daug tekstų, todėl nebambėsiu, o cypsiu. Trumpai ir nuoširdžiai. Ir žinau, kad cypiu čia apie tai ne pirmą kartą, bet kad labai jau pritrynė šitą nuospaudą per pastarąsias kelias dienas.Kodėl, kodėl, kodėl gerbiamieji autoriai taip atsainiai žiūri į faktus? Ūūūūūūūū (hm, išėjo greičiau kauksmas negu cypsmas). Į pavardes, datas, pavadinimus, citatas ar terminus kitomis kalbomis.Na, galų gale – tai tiesiog nevalyva, tai nepagarba savo paties darbui. Tai tas pats sovietinis užkratas – „sojdiot po selski“, „tau reikia, tu ir daryk“. Nervina labai. Taigi jo pavardė, o kartais ir fizionomija prie teksto.Kai randu vieną ar kitą pavardę, vieną ar kitą įmonės pavadinimą, parašytą su klaidomis, einu tikrinti visko. Ir vietoj dviejų valandų darbo pasidaro penkios. Bet – yra dalykų, kurių negalėsiu patikrinti. Ne viską gali net ir visagalis „G“.Na taip, gal mano toks darbas ir yra – kuopti ir ravėti. Bet vis dėlto kažkoks jausmas ne toks – lyg dirigentas turėtų lakstyti papūsti vietoj klarnetisto porą taktų, kurie anam kažkodėl neišsipučia.
