– Eime, jau laikas. Negaliu ilgiau čia būti.
Pažvelgęs į tokį ramų Kasios K. veidą, Juozas suprato, kad viskas ir ginčytis ar toliau kalbėti nebeverta. Tad nutilo ir jie ramiai išėjo, užrakindami duris abu žinojo, kad niekada daugiau čia negrįš ir niekada daugiau nieko tarp jų nebus, ir daugiau to minėti nereikia, nes likimas pasisuko jiems nepalankia puse, parodydamas visą jų naivaus plano kvailumą. Po kiek laiko abu ištrins tai iš atminties ir sveikinsis lyg niekur nieko, kaip sveikinasi susitikę kaimynai.
Asta Jolanta Miškinytė – skaitytojų pamėgtos knygos „Bitlas, Ana Orka ir aš” („Tyto alba”, 2020) bei radijo pjesės „Mama, aš tave myliu” autorė, trijų dukterų mama.
Naujasis jos romanas – moters brendimo istorija, kurią autorė pasakoja su jai būdinga aistra, atvirumu ir atjauta. Iš pirmo žvilgsnio paprastos moters gyvenimas – kaip kalnų kelias: staigūs posūkiai, jokių kelio ženklų, o troškimai meilės ir prasmingesnio gyvenimo verčia didinti greitį… Jūs nugyvensite kartu su Kasia K. jos skaudų, bet tikrą gyvenimą iki visų mūsų taip geidžiamos sielos ramybės akimirkos.
Kodėl Kasia K.? Nes čia Vilnius, Grigiškės, bet dar buvo ir Žemutinis Pavilnys, kur mano močiutės kaimynė, buvusi J. Pilsudskio vaikų auklė, padovanojo anų laikų alavinį puodelį su ilga rankenėle. Jame virdavo man manų košę…
Mano dukra pasiuvo skudurinę lėlę ir pavadino ją Kasia Kovalska. Niekas nežino kodėl. Bet nuo tada žinojau, kad kada nors papasakosiu apie Kasios K. gyvenimą. Tiesa, istorija laikui bėgant augo, pildėsi, keitėsi, kol įgijo dabartinį pavidalą.
Ar Kasia K. yra ta skudurinė lėlė? Beveik. Tol, kol plaukia pasroviui ir sutinka būti šalia vyro taip, kaip jis nori ar tikisi, nesipriešindama, nes leidžiasi vedama protu nesuvokto bundančio seksualumo, nekreipdama dėmesio į savo pačios poreikius. Bet palengva Kasia K. įgyja tam tikro tvirtumo, kuris leidžia pasipriešinti. Suaugti. Ir tuomet aplinkiniai liaujasi ja manipuliavę. Tai pasakojimas ir apie tai, kokia stipri yra motinos meilė, net jei apie ją nekalbi nuolatos ar neturi galimybės jos parodyti. Ji niekur nedingsta ir lemiamu momentu suteikia jėgų pasielgti taip, kaip geriausia. Moteris bet kokioje situacijoje gali išlikti stipri.
Man tai istorija, kupina vilties, nes niekas niekada nesibaigia. Rašydama pirmą romaną linkėjau kiekvienam sutikti savo Bitlą, nes tada gyvenimas gali pasikeisti į gera. Rašydama antrą kiekvienai noriu palinkėti šiek tiek Kasios K. gyvybingumo.
Asta Jolanta Miškinytė
