Garbaus amžiaus vilnietė Emilija savo draugės laidotuvėms išleidžia visus – ir savo palydėtuvėms sukauptus pinigus. Spręsdama iškilusią problemą, ji ima tapyti. Emilijos nutapyta pora paveikslų tampa siūlu, ant kurio veriasi mistiški daugelio žmonių – šveicarų kolekcionieriaus Hanso, jo žmonos Ellin, Hanso draugės Marijos, policininko Viktoro bei Marijos motinos Lindos likimai. Vieni iš jų nepagydomai suserga, kiti savimi išgydo artimuosius, patys pasirinkdami mirtį. Likimo grandinę tarsi valdo pokario partizano, Emilijos vienintelės meilės – Justo – Vėjo – Navigatoriaus įvaizdis, besireiškiantis per senutės nutapytą mylimojo portretą.
