Arno Geigeris pasakoja jaudinamą istoriją apie savo tėvą, žmogų, kurio gyvybingumas ir išmintis nepranyksta susirgus Alzheimerio liga. Rašytojas susibičiuliauja su tėvu, stengiasi suprasti neretai keistas jo mintis ir suvokia, kad tėvo asmenybė vis dar kupina žavesio, savimonės ir humoro. Nepaisant ryškios priešpriešos su negrįžtamais praradimais, knyga yra šviesi ir neretai juokinga.
