Prestižine Strega premija nominuotame romane „Lizarija, arba moteriško malonumo paslaptys“ atsiveria septyniolikto amžiaus istorinis Neapolis, daugiasluoksnis siužetas, autentiškai atskleista epocha.
Romano centre – jauna vienturtė ispanų karininko dukra Lizarija, dėl nevykusios operacijos tapusi nebyle: chirurgas norėjo išpjauti guzą, atsiradusį neva dėl to, kad mergaitė per daug plepėjo, dainavo ir reiškė savo mintis, o tai moterims anuomet buvo draudžiama.
Kai tėvai nusprendžia ją ištekinti už seno sukriošėlio, jų valiai mergina pasipriešina miegu – tarsi Miegančioji Gražuolė ilgiems mėnesiams panyra į sapną. Vis dėlto jaunas gydytojas Avisentas, Flandrijoje pagarsėjęs kaip visiškas šarlatanas ir nuo blogos šlovės pabėgęs į Neapolį, randą būdą – griežtai saugomą paslapty, bet puikiai numanomą, – kaip priversti miegančią merginą dejuoti iš malonumo ir galiausiai ją prižadinti. Apsimetėlis daktarėlis gauna Lizariją į žmonas, bet tartum apsėstas ima domėtis to begalinio moteriško malonumo paslaptimi. Avisentas įninka raustis senoviniuose traktatuose, santuokinėje lovoje, netgi viešnamiuose ir lavoninėse, mėgindamas perprasti tą gūdų mechanizmą, padedantį moterims pajusti stiprų jausmą, „gebantį išjudinti statinius ir išrauti medžius su šaknimis”.
Tekstas parašytas meistrišku stiliumi ir be galo vaizdinga kalba, liejasi lengvai ir sklandžiai, nors perteikia tokią įmantrią, gūdžią, sudėtingą epochą – epidemijų apniktą septyniolikto amžiaus pirmos pusės miestą. Šiame romane nieko nėra atsitiktinio ar paviršutiniško – knygos autorė skrupulingai atkūrė aprašomąjį laikotarpį.
Romano veikėjai – išgalvoti personažai ir tikros istorinės asmenybės – sukinėjasi tarp nešvarių varguomenės skersgatvių, prabangių olandų bankininkų rūmų ir Caravaggio mokyklos dailininkų dirbtuvių: tai ir sukilėlių vadas su visa lozorių kariauna, ir tapytojai Salvatoras Rosa, José de Ribera, arogantiški ir žiaurūs tautos išrinktieji. Juntami Neapolio gatvių kvapai, prieš akis iškyla ryškiaspalviai šilkai, susimaišę su gatvių purvu ir šurmuliu.
