A.Vaičiulaičio vienintelis romanas „Valentina” buvo išleistas 1936m. Šis romanas laimėjo „Sakalo” leidyklos premiją.
„Valentina” – tai subtilios meilės istorija, savo gamtiniu fonu ir impresionistiniu vaizdavimo būdu artimas I.Šeiniaus „Kupreliui”. Romane nėra aiškiai apibrėžtos vietos ir laiko. Veiksmo vieta – Kirbynės bažnytkaimis – tai ne geografinė vieta, o tik literatūrinis fonas. Laikotarpio (diktatūrinio rėžimo laikai nepriklausomoje Lietuvoje) bruožai kūrinyje neanalizuojami. Šis atsitraukimas nuo konkrečios vietos ir apibrėžto laiko romane laikytini ne silpnybe, bet psichologinės tikrovės perkėlimu į idealesnę estetinę plotmę. Toji psichologinė tikrovė – pirmosios jaunuolių meilės išsiskleidimas ir jos žuvimas – ir yra tie elementai, dėl kurių „Valentina” nesensta. Romane A.Vaičiulaitis parodo jaunuolių vidaus pasaulio grožį, žavisi Lietuvos gamta.
„Valentina” – tai vienas iškiliausių estetinio realizmo kūrinių lietuvių literatūroje. Jis turi vietą mūsų literatūroje kaip savita tų laikų pasaulinės srovės – modernizmo apraiška.
