Keturiasdešimt septynerių metų paryžietis architektas Šarlis netikėtai gauną laišką ir sužino, kad mirė viena moteris, kurią pažinojo paauglystėje. „Jis suplėšo laišką ir įmeta virtuvėje į šiukšlių dėžę. Kai nuima pėdą nuo pedalo ir dangtis nukrinta, klakt, jam atrodo, kad uždarė Pandoros skrynią pačiu laiku. Tada prieina prie kriauklės, apsišlaksto veidą ir sudejuoja. Grįžta pas kitus į gyvenimą. Jaučiasi jau geriau. Štai ir viskas.” Tačiau dėl šios mirties, o gal dėl ko kito, staiga viskas ima keistis. Šarlis, praradęs apetitą, ramybę, atsisako savo projektų ir mėgina suprasti, kodėl viskas griūva. Jis ilgai kankinasi, bet galop suvokia, kad kelio į buvusį gyvenimą neliko ir kad viską reikia pradėti iš naujo.
