„Koks gražus būtų pasaulis, jei žinotum taisyklę, kaip vaikščioti labirintais.”
Umberto Eco
Ties autobiografijos ir romano riba balansuojantis Anetos Anros kūrinys „Niki: dvigubas portretas“ – tai dviejų menininkių gyvenimo istorijos, jų būties paralelės ir gijos. Tai pasakojimas apie mūsų mintyse esančius ir išgalvotame realiame pasaulyje gyvenančius žmones.
Malena – mergina iš Žvėryno Vilniuje. Niki de Saint Phalle – pasaulinio garso kūrėja iš Paryžiaus. Jos abi gimė po Skorpiono ženklu, jos abi gimė tą pačią dieną. Tačiau jas skiria tūkstančiai kilometrų ir pusšimtis metų. Be gimtadienio, rodos, daugiau nieko bendra – kita tautybė, gyvenamoji aplinka, jokių bendrų patirčių ir atsiminimų…
Malena svajoja surasti tėvą, kuris rašo laiškus iš Paryžiaus ir Londono, apsigyvena su Dailininku… Niki priklauso prancūzų Naujojo realizmo grupuotei, šaudo į paveikslus ir kuria monumentalias skulptūras. Dvi moterys ir jų vyrai… Kuri istorija autobiografinė? Kur prasideda biografija? Kokia yra riba tarp to, kas tikra, ir to, ką sukuria vaizduotė?
„Niki: dvigubas portretas“ – „Galbūt romanas“, kaip skelbia jo paantraštė. Atskirti kur baigiasi autentika ir prasideda išmonė – prievolė, tenkanti ne kūrėjui, o skaitytojui.
Malenos, Niki ir Anetos istorijos – tai, pirmiausia, pasakojimas apie moterį menininkę, apie desperatišką jos norą rasti artimą sielą ir susikurti emocinį saugumą. Tai pasakojimas ir apie meilę – Dailininkui, Sūnui, Močiutei, mamai, tėvui… Baimę likti vienišai nugali noras būti atvirai, švelniai ir net… nuodingai. Kaip Skorpionas.
Romano „Niki: dvigubas portretas“ kintanti erdvė kuria ir pasakojimo dinamiką: Vilnius ir Paryžius, namelis Užupyje šalia Bernardinų kapinių ir sala prie Afrikos, viršžvaigždinės sferos ir labirintai…
Žvėryne ji gimė, Užupyje leidžia laiką su savo sūnumi, Londonas įkvėpė imtis plunksnos, o Paryžius kelia panašius jausmus kaip ilgai nematytas ir išsiilgtas žmogus.
