Serija: „Antakalnis #1“.
Pirmoji Andriaus Pulkauninko Antakalnio ciklo knyga Miegantys ugnyje.
1972 m. gegužę gatves užliejo spontaniškų protestų banga, o nuo 1973 m. ėmė gimti “ugnies vaikai”, nes Kauno miesto sodelyje susidegino Romas Kalanta – pirmasis jų tėvas. Šie vaikai, po kiek laiko išstypę į jaunuolius, buvo aršūs ir gaivališki, jautrūs ir naivūs idealistai, balansuojantys ant tiesos ir prieštaringumo ribos. Knyga akimirksniu įtraukia į šešių, liepsna pažymėtų, pasakotojų likimus, kuriuos jungia Antakalnio ir skaičiaus aštuoniolika įvaizdis. Aštuonioliktoje vidurinėje (tik jau Kaune) mokėsi ir Romas. Sutapimas tai ar pranašiškas ženklas?
Tai – knyga, kurioje urbanistinė Vilniaus pankroko mitologija, kultūra ir tuometinės sociumo nuotaikos su kiekvienu nauju pasakotoju įgauna vis kitokį pavidalą, o maištas tampa terpe, kurioje ima kaltis vos pastebimi ateities bruožai. Kai sprogsta atominė Černobylio širdis ir sovietų santvarka pamažu pradeda nirti į komą, kas galėjo pasakyti, kad “ugnies karta” ir bus tas degiklis, kuris detonuos senojo pasaulio pamatus, ant kurių tarsi nykiame mėšlyne bandys prasikalti tamsos paliesta nauja gyvybė.
