Laiko samprata – tai kultūros rodiklis, išsamiausiai apibūdinantis jos esmę. Ji apima epochos pasaulėjautą, žmonių elgesį, sąmonę, gyvenimo ritmą ir požiūrį į daiktus.
Kaip greitai mes dabar skaičiuojame laiką, bet koks ilgas ir sunkus buvo kelias iki šiuolaikinės laiko skaičiavimo sistemos. Daugiaamžė laikrodžių istorija – tai vis didesnio tikslumo siekio istorija, kurioje netrūksta konfliktų ir dramų.
Dr. Andriaus Eitučio, ilgamečio KTU Inžinerinės mechanikos dėstytojo, knyga „Kalendoriai ir laikrodžiai“ atskleidžia laiko sampratos raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų dviem aspektais – kaip kultūros istoriją ir kaip laiko matavimo istoriją.
Nedaug tėra kultūros rodiklių, apibūdinančių jos esmę taip išsamiai, kaip laiko samprata. Joje įsikūnija, su ja siejasi epochos pasaulėjauta, žmonių elgesys, sąmonė, gyvenimo ritmas, požiūris į daiktus. Pakanka palyginti laiko suvokimą, vyravusį senovės pasaulyje, su vėlesnėms epochoms būdingu laiko suvokimu, kad išryškėtų esminis kultūrų skirtumas. Laikrodžių apdaila rodo ir įvairių epochų meno stilių.
Intuityviai laiką jautė ir suprato jau pirmykščiai žmonės, tačiau ši sąvoka buvo išplėtota tik atsiradus pirmosioms civilizacijoms. Antikoje laiką aiškino tik filosofai. Viduramžiais ir ypač Naujaisiais amžiais laikas pasidarė labai svarbus, jį pradėjo nagrinėti ir matuoti ne tik filosofai, bet ir astronomai, fizikai, inžinieriai. Istorijoje laiko samprata visą laiką keitėsi priklausomai nuo to laiko mokslinių pažiūrų.
Juo daugiau mes žinome apie laiką, juo daugiau klausimų jis kelia. Pasirodė, kad laikas labai glaudžiai susijęs su kitomis fundamentinėmis sąvokomis, kaip visata, erdvė, masė, priežastingumas. Paaiškėjo, kad kai kuriuos fizikinius dydžius, pvz., atstumą galima išmatuoti matuojant laiką. Dėl to mokslininkai ir inžinieriai nuolat stengiasi laiką išmatuoti kuo tiksliau. Techniškai tai daroma įvairių rūšių laikrodžiais. O laikrodžio mechanizmo istorija parodo, kaip buvo siekiama dirbtinai sukurti tą tolygų judesį.
