Mėlynoji planeta buvo labai ypatinga: joje gyveno tik vaikai. Žinoma, ten dar buvo žvėrelių ir augalų, bet visur, kur tik pažvelgsi, bėgiojo tik įvairiausio dydžio ir formų vaikai: ir maži, ir dideli, ir stori, ir ploni, o kai kurie netgi tokie keisti, kaip ir tas keistuolis, kurį pamatai pasižiūrėjęs į veidrodį.
Kadangi planetoje nebuvo nė vieno suaugusiojo, vaikai buvo visiškai laisvi. Niekas jiems nenurodinėjo, ką jie turi daryti. Joje dėjosi tokia nesuskaičiuojama gausybė keistenybių ir nuotykių, kad joks suaugęs žmogus nebūtų galėjęs joje gyventi nežildamas ir nedžiūdamas iš streso ir rūpesčių.
IŠTRAUKA
Seniai seniai toli toli galaktikoje buvo tokia Mėlynoji planeta. Iš pirmo žvilgnio ji atrodė visiškai įprasta planeta, tokia kaip visos kitos, ir nepanašu, kad koks nors astrologas ar kosmonautas būtų į ją pažvelgęs bent akies krašteliu. Saulė ir mėnulis kasdien apsukdavo aplink planetą ratą, vėjas glostė žolę ir gėles, o nuo aukštų kalnų žemyn į tarpeklius šniokštė kriokliai. Danguje tarsi papurusios vilnos kamuoliukai plaukė debesėliai, o už jų švietė žvaigždės. Visoje planetoje buvo įvairiausių dydžių ir formų šalių, o kiekvieną šalį supo jūra, kuri kartais spindėdavo žydra ir lygi kaip veidrodis, kartais putodavo banguota ir pilka, o bangos plakėsi į krantą ir dužo ant smėlio į tūkstančius lašelių.
Iš tikrųjų Mėlynoji planeta buvo labai ypatinga: joje gyveno tik vaikai. Žinoma, ten dar buvo žvėrelių ir augalų, bet visur, kur tik pažvelgsi, bėgiojo tik įvairiausio dydžio ir formų vaikai: ir maži, ir dideli, ir stori, ir ploni, o kai kurie netgi tokie keisti, kaip ir tas keistuolis, kurį pamatai pasižiūrėjęs į veidrodį. Vaikų buvo daug, daugiau nei šimtas, todėl sakysim, kad jų buvo nesuskaičiuojama daugybė.
Kadangi planetoje nebuvo nė vieno suaugusiojo, vaikai buvo visiškai laisvi. Niekas jiems nenurodinėjo, ką jie turi daryti. Iš tikrųjų tai buvo laukiniai vaikai. Jie valgydavo tik tada, kai išalkdavo, ir užmigdavo tik tada, kai pavargdavo, bet dažniausiai žaisdavo niekieno netrukdomi. Na, bet to nereikėtų suprasti kaip suaugusiųjų kritikos. Yra daug suaugusiųjų, kurie labai geri.
Mėlynoji planeta buvo graži, bet joje tykojo ir pavojai. Dėjosi tokia nesuskaičiuojama gausybė keistenybių ir nuotykių, kad joks suaugęs žmogus nebūtų galėjęs joje gyventi nežildamas ir nedžiūdamas iš streso ir rūpesčių. Štai todėl joks suaugęs žmogus nesirodė planetoje taip ilgai, kiek siekė jauniausiųjų vaikų atmintis. Astronomai, ir tie nė už ką pasaulyje nedrįsdavo nukreipti į ją savo teleskopų.
Dabar kas nors galėtų paklausti: iš kur tie vaikai atsiranda? Kaip jų daugėja? Ar jie niekada netampa suaugusiaisiais? Kaip jie atsiranda, jeigu visoje planetoje nėra suaugusiųjų? Atsakymas paprastas: niekas nežino. Kaip jau minėta anksčiau, mokslininkai nelabai domisi Mėlynąja planeta ir nėra jos iki galo ištyrę. Žinoma tik tai, kad joje gyvena nesuskaičiuojama daugybė laukinių vaikų, kurie niekada neužauga. Dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių jaunystės šaltinis jų širdelėse buvo neišsemiamas, tad jie dar daugybę šimtmečių gali likti vaikais.
Mėlynojoje planetoje nuotykių nestigo. Kai kuriose šalyse vaikai gaudydavo tamsoje šviečiančius skraidančius jonvabalius, laipiodavo uolomis ir šokinėdavo į šiltutėlę jūrą. Kitose šalyse po atoslūgio rinkdavo pakrantėje išplukdytas kriaukles ir stebėdavo į krantą šliaužiančius dėti kiaušinių jūros vėžlius. Ten stūksojo stačios, skardingos uolos, nutūptos lizdus susisukusių paukščių, garsiai skylinėdami į jūrą šliaužė ledynai. Ten augo šviesžaliai, pilni tigrų ir papūgų miškai, kurie vakarais tapdavo tamsiai žali, kai vilkai busdavo į medžioklę, ir juodai žali, kai naktį iš miego pakirsdavo šikšnosparniai ir vorai šeriuotomis letenėlėmis ropšdavosi nerti tarp medžių šakų savo tinklus.
Kartą per metus Mėlynojoje planetoje nutikdavo neįtikėtinas dalykas: į didelę Šviesos kalno olą pro mažą plyšelį įslysdavo saulės spindulys. Tai būta tikrai neįprastos olos. Joje miegodavo daugybė margų drugelių. Kai šviesa įslysdavo į olą ir apšviesdavo įvairiaspalvius drugelių sparnelius, įvykdavo didysis stebuklas. Drugeliai nubusdavo iš gilaus miego. Iš pradžių jie neskubriai mosuodavo sparneliais, o vėliau pakildavo vienas po kito į orą, išskrisdavo iš olos lauk ir visą dieną vaikydavosi saulę, plasnodami ratais aplink planetą, virš šalių ir jūrų, kalnų ir slėnių. Paskui vėl suskrisdavo į olą, užmigdavo ir vėl pabusdavo tik po metų.
Drugelių skrydis buvo didžiausias Mėlynosios planetos stebuklas, tikra džiaugsmo diena. Vaikai atsiguldavo ant nugarų ir stebėdavo, kaip danguje atsiranda vis daugiau ir daugiau visų pasaulio spalvų drugelių, kurie pradėdavo vytis saulę, ir skrisdavo, skrisdavo, kol pagaliau išnykdavo už horizonto.
