„Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti reiškia pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis — viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas.“ Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos.
Smuiko balsas — istorija apie nužudytą jauną labai gražią moterį, apie didį menininką, dėl tam tikrų aplinkybių pasirinkusį atsiskyrėlio gyvenimą, ir kai ką daugiau. Taip pat tai pasakojimas apie nesusipratimus, o Montalbanas, kurio asmeninio gyvenimo istorija tęsiasi nuo Užkandžių vagies, turės nuspręsti, ar nori visiškai pakeisti savo gyvenimą.
