„Paprastas gyvenimas manęs nedomina. Siekiu tik pakilių akimirkų. Kartu su siurrealistais ieškau įstabumo. Noriu būti rašytoja, primenanti kitiems, kad tokios akimirkos egzistuoja; noriu įrodyti, kad yra beribė erdvė, beribė prasmė, beribė dimensija. Bet aš nesu visada, kaip vadinu, grakščios būsenos. Būna ir šviesesnių, ir karštligės dienų. Būna dienų, kai muzika galvoje liaujasi skambėti. Tada adau kojines, genėju medžius, konservuoju vaisius, blizginu baldus. Bet kai tą darau, nesijaučiu gyvenanti.”
Anais Nin, dienoraštis
Daugiau nei prieš pusšimtį metų Anais Nin nežinomo turtuolio, pasivadinusio tiesiog „Kolekcininku“, užsakymu rašė erotinius apsakymus. Nors užsakovas reikalavo „tiesiog istorijų, jokios analizės, jokios filosofijos“, tačiau Anais Nin nesugebėjo užgniaužti savo subtilios tarpukario Paryžiaus avangardo vaizduotės bei įgimtos prancūziškos elegancijos ir sukūrė erotiką, kurią gaubia, anot kritikų, „ypatinga poezijos ir transcendencijos aura“ (The Reader’s Adviser, 1986).
Pirmą kartą išleisti 1977 m. (po autorės mirties) du erotinių apsakymų rinkiniai – „Paukšteliai“ ir „Veneros delta“ – ne tik iki šiol yra pasaulinių bestselerių sąrašuose, bet ir pripažinti neginčijama XX a. literatūros klasika.
„Veneros delta“ – tai 15 trumpų apsakymų rinkinys, užburiantis savo poetiniu stiliumi ir vaizdinių bei idėjų pluoštu. Naudodamasi Kamasutra ir kitais erotiniais kūriniais Anais Nin sukūrė nuostabų, magišką pasaulį, kuriame personažai turi pačių universaliausių troškimų ir išskirtiniausių talentų. Kurdama savąją „jausmų kalbą“ autorė pirmoji įžengia į literatūros sritį, seniau priklausiusią vien vyrams. Jos aistringa proza išryškina moters seksualumą pasaulyje, kur tik meilė turi reikšmės.
Apsakymų rinkinyje „Veneros delta“ Anais Nin kelia klausimus, kas yra vyriškumas, patriarchalinis dominavimas, homoseksualus troškimas, seksualinės baimės, pedofilija ir incestas. Autorė atskleidžia psichoanalitinių įžvalgų, kuriose aiškėja Sigmundo Freudo ir jo mokinių įtaka.
1995 m. Zalmanas Kingas knygos motyvais sukūrė filmą.
„Vyras niekada nežinos, kokią vienatvę jaučia moteris. Vyras guli moters gimdoje, kad įgautų stiprybės, jis minta šiuo susijungimu, o tada pakyla ir išeina į pasaulį, į savo darbą, į mūšį, į meną. Jis nėra vienišas. Jis užsiėmęs. Plaukiojimo amniotiniame skystyje atsiminimas suteikia jam energijos, užbaigtumo. Moteris taip gali būti užsiėmusi, bet ji jaučiasi tuščia. Jausmingumas jai nėra tik ją apliejanti malonumo banga ir įelektrinto džiaugsmo iškrova susilietus su kitu. Kai vyras guli jos gimdoje, ji patiria pilnatvę, kiekvienas meilės aktas yra vyro ėmimas į save, gimimo ir atgimimo aktas, vaiko auginimo ir žmogaus išnešiojimo. Vyras guli jos gimdoje ir kiekvieną kartą atgimsta iš naujo su troškimu veikti, būti. Bet moteliai kulminacija nėra gimimas, o akimirka, kai vyras yra joje.”
