Autorius pasitelkia savo ypatingus sugebėjimus perteikti nusikaltime glūdinčius nekaltybę ir meilę, grožio ir geismo, džiaugsmo ir smurto sąsajas. Kai sužlunga darbo ir racijos sferos, kai katastrofose blyksteli kosminis laikas, mūsų nerimastis susilieja su džiugesiu ir ekstaze. Ar filosofija gali perprasti ne tik susitaikymą su mirtimi, bet ir mirimo džiaugsmą?..
