Jis stovėjo tarp dviejų didžiausių akmenų – aukštų, kietų, pilkų, sudrėkusių nuo ūko ir pasvirusių link jo figūrų. Atrodė, kad akmenys šnabždasi tarpusavy, ir Deividas, žengęs į rato vidurį, pertraukė tą paslaptingą pašnekesį. Staiga krūtinėje ėmė kilti nesuvokiamas baimės jausmas, tarsi Deividas būtų sugriovęs per amžius nusistovėjusią tvarką. Grėsmės jis nejuto – vien baimę… Netikėjo, kad akmenys gali padaryti jam ką nors bloga, bet kažkas nematomas kuždėjo, jog tie nebylūs milžinai pavojingi, nepaprastai pavojingi…
