Algirdas Julius Greimas tyrinėjo lietuvių mitologiją remdamasis jo paties įsteigtos Paryžiaus semiotinės mokyklos principais. Mitą jis laiko figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus. Knygoje perspausdinamos Greimo mitologinės studijos „Apie dievus ir žmones“ (1979) ir „Tautos atminties beieškant“ (1990), pasakų ciklo apie bebaimį herojų semiotinė analizė (1970), rankraštyje likę Gedimino sapno ir mitinės Palemono giminės genealogijos tyrinėjimai, studija „Apie Nykštuką ir Grigo ratus“, medžiaga lietuvių mitologijos žodynui. Baigiamajame Kęstučio Nastopkos straipsnyje aptariama Greimo mitologinių studijų metodologija.
Lietuvių atmintyje Algirdas Julius Greimas iškyla dviem veidais – kaip semiotikas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, ir kaip mitologas, senųjų tikėjimų tyrėjas. Iš tikrųjų tai yra vienas ir tas pats Greimas. Greimo „Struktūrinė semantika“, padėjusi naujos mokyklos pamatus, išleista 1966 metais. Tais pat metais, remdamasis Claude’o Lėvi-Strausso pateikta bororų mito analize, jis pabandė suformuluoti teorinius mitinio pasakojimo interpretacijos pagrindus. Garsusis antropologas tąsyk nepritarė semiotikui, ir tai paskatino Greimą perkelti „lauko tyrimus“ į gimtąją kultūrą.
Prancūzų žurnalisto paklaustas, kaip jis atėjo į semiotiką, Greimas atsakė: „Mano „intelektualinis“ kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą.“ Vytautui Kavoliui jis aiškino pradėjęs savo „semiotines studijas“ nuo mitologijos, o ne atvirkščiai.
Mitologiją Greimas lygino su kultūrine archeologija, bandančia iš kelių šukių atkurti vazą, iš kelių išsilaikiusių mūrų – nubrėžti viso miesto planą. Akivaizdu, kad tokiems kasinėjimams reikia sutelktų pastangų. Greimas tikėjosi, kad jo pradėtus darbus tęs jaunesnė mitologų karta, „jautresnė šiems kultūros reikalams“. Provokuojančios reikšmių tyrėjo įžvalgos tebelaukia lygiaverčio atsako.
