Algimanto Bučio – lietuvių rašytojo, poeto, literatūros ir kultūros istoriko pirmasis romanas pasirodė prieš 30 metų (1982 m.; vertimas į rusų kalbą – 1985; į latvių – 1986; į armėnų – 2004) ir sukėlė diametraliai priešingus vertinimus nuo pasipiktinimo iki nuostabos. Kritikų atsiliepimai: “A.Bučys savo pirmuoju romanu sukėlė šoką…Romano estetikoje( jei estetiką suprasime kaip pasaulėjautos tipą) dominuoja įtūžis, nihilizmas, persmelkiąs visų veikiančiųjų figūrų, ypač Robio ir jo kompanijos, veiksmus ir mintis. Autoriaus žvilgsnis krypsta į vulgaroką, atsidūrusią tarp laukinio ir civilizuoto gyvenimo būdo jaunuomenę, o jei dar turėsime galvoj tai, kad tos jaunuomenės balsai romano tekste visiškai išstumia objektyvųjį pasakotoją, bus aišku, kad stipri nihilizmo intonacija ir “tulžingo stiliaus” spalva neišvengiama. Nihilizmą A.Bučio romane, tartum karą maras, lydi vulgarumas (ypač personažų dialoguose), nors neretai prasimuša ir lyrinių susimąstymų, poetiškų sapnų bei vizijų spinduliai (…) Daugelis romano veikėjų ne šiaip sau šneka, o bando filosofuoti, ir jų pokalbiuose bei ribinėse susimąstymų situacijose, plaukiant rišlios ir pretenzingos minties tėkmei, dažnai iškyla žymių menininkų, filosofų, mokslininkų pavardės, jų sentencijos. Taigi prieš mus – šviesaus proto nihilistai, tik gerokai nugrimzdę į “gyvenimo dumblą”. “Purvas visur. Many. Tavy. Jame. Rinoj. Taip, ir joje. Visur, kur paliesi, kur prisikiši, kur tik pažvelgsi, kapitone! Negi tu aklas?” – konstatuoja Robis. Į tą purvą jie glėbiais meta ir tradicines vertybes, tokias, kaip romantikų kultūra, tradicinė moralė ir t.t. (…) O gal šitas romanas orientuotas į epistolinę, išpažintinę išsisakymo stichiją? Šis klausimas pirmiausia iškyla šeštoje dalyje, kai autorius mus įtraukia ( tikrai įtraukia!) į Andriaus sapną-viziją, kuri primena kažkam rašomą epistolinę išpažintį, tai lyg nematomas Andriaus laiškas kažkuriai mylimajai, lyg monologas tolimųjų laikų klausytojams” (Silvestras Gaižiūnas Literatūra ir menas, 1982, lapkričio 20). Autoriaus žinutė naujo šimtmečio. skaitytojams: Džiaugiuosi, kad romane nereikia nieko keisti ar išbraukti, nors pasikeitė politinės santvarkos ir net epochos. Pakeičiau tik kelis kodus ( BAMas, „Kaip grūdinosi plienas“, valiutos pavadinimus ir pan.), kurie dabartiniam lietuvių skaitytojui nieko nebesako. Supaprastinau romano pavadinimą ( „Tavo priešų priešas“ vietoje ankstesnio biblijinės citatos kodo „Tik priešas tavo priešams“) ir pridėjau pavadinimus skyreliams. Prisimindamas kardinaliai skirtingus vertinimus, pamaniau, kad verta patikslinti skaitymo raktą: „simbolių romanas“, o ne nuotykių (kriminalinių ar socialinių, ar kokių kitokių). Simboliniai žodžiai romane anuomet buvo ir dabar lieka išryškinti DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS. Ir šiandien tikiu, kad simbolis – be galo talpus seifas, į kurį kiekvienas mūsų įdedam ne daugiau, negu patys turim. Sėkmės, turtuoliai!..
