Alfonso Andriuškevičiaus (g. 1940) – dailėtyrininko, poeto, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, „Šiaurės Atėnų” redakcijos nario – knyga, sudaryta paties autoriaus iš 1991-2003 metais parašytų esė. Pasak prof. K. Nastopkos, „knygos horizontalųjį matmenį brėžia besiplečiantys geografiniai ir kultūriniai akiračiai, autentiški susitikimai su kitų kraštų praeitimi ir dabartimi. Bet ne mažiau ryškus vertikalusis knygos matmuo – filosofinė ir metafizinė būties refleksija. Savita ironijos ir poetiškumo dermė leidžia Alfonsą Andriuškevičių laikyti vienu originaliausių ir įtaigiausiu Lietuvos eseistų”. Iš visos šių esė jūros pasirinkau tris atradimus. Pirma. Tekstuose visai nėra banalybės. Autorius it skulptorius kaltu viena metafora, palyginimu ar įspūdžiu į šipulius skaldo labiausiai sukalkėjusius štampus. Milo… Afroditės veido išraiška tokia, lyg ji ką tik būtų prarijusi tabletę. Antra. Lipdomas ne tik tekstas, bet ir idėja. Sukuriamas metodas, menzūrėlė, kuria perskaitęs šias esė nejučia imi matuoti ir kitų tekstus. Tos menzūrėlės paklaida eleksyrą gali paversti nuodu. Trečia, svarbiausia. Skaitydamas šiuos tekstus įtiki, kad tikrasis pasaulis – meno. Bet jis paliečia skaitantįjį tiesiogiai, nestulbindamas, pavyzdžiui, tuo, kad galima bučiuoti kiną vazos linkį, kaip moters pečius. Be abejonės, A. Andriuškevičius keliauja per šią žemę tekstiniais žingsniais. Kai kas net jį patį vadina tekstų susitikimo vieta. Tačiau kai estetinė įžvalga su gyvenimo patirtim sukimba kaip susičiulpusios Venecijos plytos, tekstiniai žingsniai ima aidėti. Nors intelektualiosios prozos hermetiką gal ir trokštų, kad keliaujama būtų be garso.
