Sausio 19, antradienis. Esu save šiek tiek girdintis garso įrašas. Esu save šiek tiek matantis vaizdo įrašas. Kaip susitaikyti su savimi, kaip priprasti prie savęs, kaip nepamiršti, kad esi įrašas, – ne vienos mano dienos problema. Ir dar – niekad nepamiršti, kad kiti – taip pat įrašai. Ir dar – kad didžioji dalis tų kitų įrašų visai nemano, nenutuokia, kad jie yra įrašai.
Birželio 5, sekmadienis. Neseniai grįžau pasivaikščiojęs. Labai gražios liepos: jų vešli lapija išmarginta dar neprasiskleidusiais žiedais kaip kokiomis gėlytėmis (mena suknią). Dabar galvoju, kad liepos gražiausios, kai ramu: tuomet justi jų tirštis ir svoris. O beržai – kai pučia vėjas: tuosyk draikosi jų kasos. Drebulės, be abejo, – kai vėjas dvelkia.
Sausio 12, sekmadienis. Pusto. Sniegas gludina pats save.
Pratarmė Šiaurės Atėnų” skaitytojams
Prieš kelerius metus sudeginau savuosius 2001-2015 metų dienoraščius. Tačiau (nebūčiau suvalkietis) kokį šimtą lapų išsiplėšiau ir pasilikau. Dabar, po tiek laiko skaitinėdamas tas išplėšąs, pagalvojau: o gal jos būtų kam nors įdomios? Prisiminiau, kaip kažkada savo bičiuliui Vytautui B., abejojančiam, ar verta rengti parodą Klaipėdoje, kalbėjau: „Būtinai surenk. Ką tu žinai, kas ją pamatys? Gal kuris nors tavo darbas kokį žmogų taip „užkabins“, kaip mudu kadaise yra „užkabinę“ mūsų „gyvenimo menininkų“ darbai.“ Na, į tokį poveikį mano išplėšos pretenduoti negali. Tačiau vis dėlto… O gal kokios jaunuolės ar jaunuolio (ypač jei žmogus linkęs į skaitymą bei rašymą) savastyje jos ir įbrėš kokį brūkšniuką? O gal nebūtinai jaunuolių? Tad: pasvarstęs nutariau šį tą iš šito išsigelbėjusio iš ugnies nasrų kontingento pasiūlyti „Šiaurės Atėnams“.
O tą dienoraštį tuos penkiolika metų rašydavau kasdien. Kokie buvo tikslai? Matyt, panašūs kaip ir kitų rašančiųjų: autodisciplina (kartu su savistaba); noras užfiksuoti kai kuriuos įvykius, įspūdžius, idėjas, kad nepasimirštų (o gal pravers ateityje?); kasdieninės pratybos (mano atveju tai – bene svarbiausia) reikšti žodžiu tai, ką pamatei, pajutai, išgyvenai, suvokei. Tiesą sakant, nieko ypatingo ten nėra: šiek tiek apie savijautą ir savivoką, šiek tiek apie skaitomus tekstus, viena kita „išvada“ apie pasaulį ir gyvenimą, vienas kitas bandymas žvilgtelėti į savo paties rašinius, kai kurie savotiškesni sapnai, koks nors gamtos vaizdelis… Kadangi įrašai trumpi, tai tiems, kas ryšis skaityti, teks, kaip kokiems balandžiams, lesioti tokius lyg ir trupinius. Bet tai ką dabar?
Pastaba. To, kas rašoma laužtiniuose skliaustuose, pačiuose fragmentuose nėra: tai prirašyta rengiant spaudai.
2018 m. rugpjūčio 31 d.
Pratarmė šios knygos skaitytojams
Pirmiausia. Kai 2004-2015 metų fragmentai jau buvo paskelbti „Šiaurės Atėnuose“ (2018 rugsėjo 21 – 2019 kovo 8), netikėtai atsirado (per stebuklą išvengęs ugnies) 2002-2003 metų sąsiuvinis. Su juo atlikau tą pačią (aprašytą pirmojoje pratarmėje) operaciją: šį tą išsiplėšiau, kitką pasiunčiau i krosnį, iš tų naujųjų išplėšų kai ką atrinkau ir skelbiu čia. Kadangi minėtame sąsiuvinyje prirašyta palyginti labai daug, tai ir šioji, tik dvejus metus aprėpianti dienoraščių dalis, neproporcingai išsipūtė. Ką gi, gal kas nors joje ras kokio nors įdomumo. Dabar tik baisu, kad neišdygtų dar ir 2001 metų sąsiuvinis. Ką su juo reikėtų daryti?
Antra. Jau prieš skelbdamas išplėšąs „Šiaurės Atėnuose“ numaniau, kad jos bus įdomios nedaugeliui. Pasirodo, mano lūkesčiai buvo pranokti: jos buvo įdomios (bent jau sprendžiant iš elektroninio laikraščio varianto) labai nedaugeliui. Bet… Kadangi tebesilaikau nuomonės, jog skelbti tekstą verta net tuomet, jei iš jo šį tą pasiims tik kokie du skaitytojai, tai ir skelbiu. O atsižvelgdamas į būsimą nepopuliarumą, knygelę dedikuoju tik antrojo aukšto gyventojams. Mat galvoju, kad antruosiuose aukštuose (bent jau Lietuvoje) vis dar gyvena mažiau žmonių nei pirmuosiuose. Be to, tai tiesiogiai susiję su manimi: aš irgi gyvenu antrajame aukšte. Vadinasi – dedikacija skirta panašiems į…
Ir trečia. Man tebegalioja Rolando Bartheso sąvoka „autoriaus mirtis“. Taigi, aš sutinku su prancūzų teoretiku, jog paskelbęs tekstą autorius tarsi numiršta: kiekvienas gali skaityti jį (tekstą) kaip nori, suprasti kaip nori, interpretuoti kaip nori… Ir jokios rašytojo pastangos ką nors šiuo požiūriu reguliuoti vaisių neduos. Vis dėlto… Manyje nėra visiškai miręs ir užmojis kištis į kitų (t. y. mano skaitytojų) skaitymą. Esu tai ne sykį pademonstravęs. Tad ir dabar kiek užmaskuotai šitai padarysiu. Pasakysiu, kad iš visų dalykų, esančių tose išplėšose, man svarbiausi buvo du: pastangos nors mažumėlę pareguliuoti save ir mėginimai bent jau minimaliai minimaliai užčiuopti ryšį su kosmosu. Deja, deja… Kiek galiu spręsti iš pasisakymų tų, su kuriais teko šiuo klausimu komunikuoti, būtent minėtieji du dalykai rūpėjo… beveik niekam. Tai ir dejuoju dabar, tikėdamasis… Ir dar viena: tiesiog meldžiu tų, kurie paims šią knygelę į rankas, neskaityti jos vienu ypu nuo pradžios iki galo. Juk čia ne romanas, ne apysaka, netgi ne esė. Meldžiu skaityti po truputį, iš įvairių vietų, į kai ką pasigilinant, kai ką – iš viso praleidžiant.
Ir dar ketvirta. Kadangi atsirado Lietuvos žmonių, suirzusių dėl to, jog jie nežino, kas tie „Fragmentuose“ minimi Algiai K. ir Danguolės B., tai iššifravau lietuvių kultūros lauko veikėjų asmenvardžius, nurodžiau jų veiklos sritį ir pridedu tą „sąrašėlį“. Be to. J knygą pasiprašė dar du tekstai. Vienas – apie mano bičiulystę su Sigitu Geda (parašytas tuoj po jo mirties). Kitas (dunksojęs manyje tik ankstesnės knygos pristatyme pasakytos kalbos pavidalu) – apie mano kūrybos principus. Pasitariau su šio leidinio redaktore ir tuodu tekstu įsileidau.
2020 m. kovo 10 d.
