„Korsikos brolius“ A. Diuma (tėvas) parašė tuo pat metu, kaip ir savo didžiuosius šedevrus: „Tris muškietininkus“, „Grafą Montekristą“, „Karalienę Margo“, „Grafienę de Monsoro“… Šis romanas skiriasi nuo kitų rašytojo kūrinių. Jis trumpas, kaip reta nuosaikus, su fantastikos ir magijos priemaišomis. Anot kritikų, tai vienas geriausių jo fantastinių romanų, lygintinų su „Balzamo“ ir „Tūkstančiu ir viena šmėkla“. A. Diuma jį rašė be pagalbininkų, todėl tai labai asmeniškas kūrinys. Pagrindinis jo herojus – pats autorius.
Atvykęs į Korsiką, A. Diuma patenka į romantišką pasaulį, kuriame gyvena dori banditai, kur tikrovė ir fantazija greta, kur didžiausios vertybės – kraujo kerštas, garbė, brolybė. Jis ten susipažįsta su našle Savilija de Franki, sužino jų giminės istoriją, susidraugauja su jos sūnumi Liusjenu, o vėliau ir su jo broliu dvyniu Luji, mėgina perprasti šalies papročius, dalyvauja dviejų šeimų susitaikymo ceremonijoje. (Tarp Orlandžių ir Kolonų dešimt metų vyko kruvinas karas, įsiplieskęs dėl vištos.)
„Korsikos broliuose“ jaučiama dramaturgo A. Diuma įtaka: ryškūs veikėjai, gyvi dialogai, didėjanti įtampa. Romanas labai kinematografiškas, todėl buvo ekranizuotas net dvylika kartų.
