Izabelė Dalhausi dažnai galvoja apie draugus, kartais apie mylimuosius, o retsykiais ir apie šokoladą. Būdama Edinburgo filosofe, ji tvirtai žino, ko yra verta. Ši moteris gali ramia širdimi redaguoti straipsnį, pavadintą „Nuodėmės garbei“, nė kiek neabejodama jame išdėstytomis mintimis, tačiau tikras gyvenimas…
Na, tikras gyvenimas šiek tiek sudėtingesnis – ypač kai kalbama apie Izabelės jausmus Džeimiui, kur kas už ją jaunesniam vaikinui, kuris svajoja vesti jos dukterėčią Ketę. Džeimio žavesys Izabelę gerokai trikdo ir sukelia daugybę vidinių prieštaravimų. Aš esu filosofė, galvoja ji, bet taip pat esu ir moteris.
O laukia dar daugiau painiavos. Kol Ketė ilsisi Italijoje, Izabelė sutinka pavaduoti ją kulinarijos parduotuvėje. Čia moteris išsiaiškina, kad vienam iš pirkėjų neseniai buvo persodinta širdis, o dabar jį kamuoja prisiminimai, kuriuos sunku paaiškinti ir kurie, kaip jis pats tvirtina, priklauso donorui.
Izabelė susidomi. Taip smarkiai, kad stačia galva neria į pavojingą tyrimą. Tačiau dar lieka laiko pagalvoti ir apie dalykus, kurie jai svarbūs – meilė, draugystė ir, žinoma, vilionės. O pastarosios gali įgauti bet kokį pavidalą – pavyzdžiui, šokolado arba… aistringo italo.
