Antrojo pasaulinio karo metu vieną didžiausių Rusijos miestų – Leningradą – nacistinės Vokietijos armija laikė apsuptą 900 dienų. Nepajėgdami užimti miesto, Trečiojo reicho strategai nusprendė blokuoti visus tiekimo kelius ir jį tiesiog išmarinti badu.
Tikslios statistikos iki šiol nėra ir tikriausiai nebebus, bet manoma, kad nuo šio „tylaus žudiko“ žuvo daugiau kaip milijonas žmonių. Tai buvo vienintelė tokia operacija pasaulinių karų istorijoje.
Knyga uždrausta Leningrade.
Po karo Leningrado blokada buvo plačiai aprašyta ir nagrinėta. Viešinama herojinė jos pusė, o tikroji tragedija nutylima. Žinomi rašytojai baltarusis Alesis Adamovičius ir rusas Daniilas Graninas po trijų dešimtmečių ryžosi atgaivinti žmonių atmintį. Jie surinko du šimtus pasakojimų iš likusių gyvų blokadininkų, pervertė šūsnis užrašų, laiškų, dienoraščių. Tai, kas rašoma šioje knygoje, priblokš ne vieną skaitytoją. Tačiau autorių tikslas buvo ne šokiruoti, bet priešingai, parodyti žmogaus ištvermės ribas.
Kokios gali būti žmogaus galimybės visiško bado akivaizdoje? Žmogaus, kuris gina ne tik savo gyvenimą. Leningradiečiai suvokė: kol miestas gyvas, gali atsilaikyti ir jie.
Vienas iš „Blokados knygos“ autorių rusų rašytojas Daniilas Graninas ją pavadino žmogaus kančių epopėja. Bet pačios knygos likimas – irgi savotiška epopėja. Nors knyga leista ne Leningrade, ji buvo negailestingai cenzūruota, ypač išgyvenusiųjų prisiminimai. Praėjus keliems dešimtmečiams daug kas pasikeitė – tiek visuomenėje, tiek pačioje knygoje. Tad šiame leidime autoriams atsivėrė galimybė prabilti kur kas atviriau, pasakyti tai, ką SSKP vadovybės nurodymu buvo griežčiausiai uždraudusi sovietinė cenzūra. Lyginant su 1989 metais lietuvių kalba išėjusiu leidimu, šis iš esmės papildytas, taip pat iliustruotas nuotraukomis, originaliais dokumentais, laiškais.
