1941 metų birželio 22 dieną nacistinei Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, Lietuvoje iš karto pradėjo veikti 1940 metų rudenį įkurtos ir glaudžiais susijusios su Vokietijos žvalgybos tarnybomis pogrindinės nacionalistinės organizacijos – Lietuvos aktyvistų fronto – ginkluotos formuotės. Lietuvos istoriografijoje šie įvykiai įvardijami kaip Birželio sukilimas.
Tą patį 1941-ųjų birželį, prieš savaitę iki nacistų įsiveržimo, tarybinė valdžia atliko masinę „antitarybinio elemento“ deportaciją iš Lietuvos. Birželio 14 dieną VSLK-VRLK tarnybos suėmė 17,7 tūkstančio žmonių. Maždaug 5 tūkstančius nukreipė į GULAG’o lagerius, beveik 12,5 tūkstančio (tarp jų moteris ir vaikus) – ištrėmė į atokius TSRS rajonus.
„Birželio sukilimas“ ir 1941 metų deportacija kelia daug klausimų. Kokia yra Lietuvos aktyvistų fronto veiklos ir 1941 metų birželio 14 dienos deportacijos sąsaja?
Ar iš tikro deportacija tapo tarybinės valdžios atsaku į Lietuvos nacionalistinio pogrindžio ardomąją veiklą? O gal tarybinė valdžia deportaciją planavo iš anksto, ir ji buvo įgyvendinta nepriklausomai nuo LAF’o pogrindinės veiklos?
Ar pagrįstas teiginys, kad „Birželio sukilimas“ tapo lietuvių atsaku į masinį trėmimą? O gal šis sukilimas buvo paruoštas žymiai anksčiau – dar gerokai prieš deportacijas ir neturėjo su jomis tiesioginio ryšio?
O kuo tapo 1941 metų vasarą Lietuvos „tautiškųjų partizanų“ kartu su naciais įvykdytos žydų masinės žudynės – reakcija į deportaciją ar iš anksto suplanuotu nusikaltimu, kuris tiesiogiai nesusijęs su tarybinėmis represijomis?
Knyga „Holokausto išvakarėse. Dokumentų rinkinys. 1940-1941 metai“ – bandymas atsakyti į šiuos aktualius klausimus. Į rinkinį sudėti dokumentai iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir JAV archyvų. Didesnė jų dalis skelbiama pirmą kartą.
