Žymaus poeto antroje prozos knygoje, pirmoji „Pikmalijono sindromas” 1989, autentiška pokario tikrovė. Ryškiomis spalvomis tapomi autoriaus artimųjų: motinos, tėvo, patėvio, senelio ir senelės, partizano Naro Vytenio, Vytauto Žemaičio, poetų Antano Miškinio, Teofilio Tilvyčio, Eduardo Meiželaičio portretai. Sukrečiantys sunaikintos gimtosios sodybos vaizdai, galintys simbolizuoti visą senojo Lietuvos kaimo sugriovimą. Autorius įspūdingai atsisveikina ne tiek su savo namo langu, durimis, slenksčiu, pamato akmeniu, bet ir su senaisiais papročiais, maldomis, vietovėmis, žmonėmis. Nieko nesmerkdamas, ne niekandamas autorius vyriškai apmąsto praeitį ir dabartį, su viltim žvelgia į ateitį.
