Iki šiol dar neturėjome lietuviškai išleistų taip gyvai ir įtaigiai atpasakotų Artimųjų Rytų senovinių mitų bei legendų.
Artimuosiuose Rytuose gyveno daugybė tautų. Vienų jų liko tik vardai, kitų – ir savitos kultūros fragmentų. Čionai vienu metu gyveno ir klajokliai gyvulių augintojai, ir žemdirbiai, ir jau buvo mūro miestų. Daugiausia žinių apie tą kraštą išsaugojo raštas.
Mesopotamijoje gyvenę šumerai buvo rašto, vadinamo dantiraščiu, pradininkai. Rašto ženkleli buvo įrėžiami į gerai išminkyto molio lenteles, o jos išdegamos. Užtat lentelės puikiai išsilaikė iki mūsų dienų.
Išliko Asirijos karaliaus Ašurbanipalo Ninivėje įkurta dantiraščio lentelių biblioteka, bet nebeliko Aleksandrijos bibliotekos (joje buvo kone milijonas rankraščių!).
Tokios knygos, kaip ši, jau seniai laukė ir folkloristai, ir istorikai, ir mitologai, ir religijotyrininkai, ir literatūrologai. Šie tekstai – nedaug nuo šaltinių nutolę pasakojimai. Jie lengvai suprantami įvairiausio išsilavinimo skaitytojams.
Knygos tekstai prilygsta iškiliems literatūros kūriniams, o vaizdžiai, suprantamai ir aiškiai parašyti paaiškinimai galėtų varžytis su daugelio enciklopedijų straipsniais. „Babelio bokštą“ bus įdomu skaityti ir mokinukui, ir akademikui.
