Didžiulė purvina vinis rikošetu atšoko nuo šiltnamio kampo ir susmigo tiesiai Lauros tėvui į kaklą. Tą dieną ji pirmąsyk išvydo Fredį. „Fredis trenkė kaip elektros srovė, o aš toliau laikiau pirštus rozetėje. Nė už ką nebūčiau jų ištraukusi.“ Lauros pirštai, trumpi, bet vikrūs, lig tol tiksliai bėgioję per pianino klaviatūrą, sustojo. Fredis iš jos galvos išstūmė Rachmaninovą, Šopeną ir visus kitus. Liko ten tik naivi meilė, po kąsnelį dorojanti genialias smegenis, užvaldanti visas mintis ir tyrą būtybę paverčianti nuodėminga. Prasidėjo beprotiška talentingos pianistės istorija, raizgoma aplink knibždančių pamišėlių ir parsidavėlių. O tada atėjo vasara, ir gyvenimas skilo perpus: į išsitaškiusią praeitį, nuo kurios Laura pabėgo, ir į nenuspėjamą ateitį, kurioje ji vylėsi atgauti save. Dinamiškas, pilnas nenuspėjamų siužeto vingių ir labai juokingas – taip būtų galima apibūdinti pirmąjį Akvilės Kavaliauskaitės romaną. Gali būti, kad tarp daugybės preciziškai sukurtų personažų aptiksite save. Jokiu būdu nelinkime jums tokio likimo.
