Robertas Džounsas, ne itin sėkmingai žaisdamas golfą, numuša kamuoliuką nuo skardžio. Pražuvėlio kamuoliuko nesimato, bet žemiau uolų jis aptinka susmukusį mirštantįjį. Paskutinį kartą įkvėpęs, vyriškis atsimerkia ir prataria: „Kodėl nepaklausė Evans?..” Robertas (Bobis) Džounsas, ketvirtasis pastoriaus sūnus, malonios išvaizdos maždaug dvidešimt aštuonerių metų vakinas, žaidė golfą su daktaru Tomasu. Bobis nebuvo itin geras golfo žaidėjas, ir po vieno jo smūgio kamuoliukas nuoriedėjo skardžio link. Beieškant kamuoliuko, Bobis aptinka nuo skardžio nukritusį žmogų. Kartu žaidęs daktaras Tomasas apžiūri vis dar kvėpuojantį, bet jau merdintį vyriškį. Daktarui išėjus ieškoti pagalbos Bobis lieka vienas su vyriškiu. Staiga vyriškis prasimerkia ir ištaria „Kodėl nepaklausė Evans?..” ir išleidžia paskutinį atodūsį. Beieškant mirusiojo kišenėje ko nors, uždengti jo veidui, Bobis aptinka jaunos, gražios moters nuotrauką. Praėjus valandai laukiant pagalbos, Bobis ėmė nerimauti, nes turėjo skubėti į susitikimą su savo tėvu. Jį išgelbėjo staiga pasirodęs pašalietis ir pasisiūlęs padėti. Bobis sutiko, nes pamanė kad žmogus miręs, ir jam vistiet jau nieko negalima padėti. Mirusysis buvo atpažintas pasitelkiant nuotrauką rastą jo kišenėje, kuri pasirodė esant jo sesers Leo Keimen. Mirusysis Aleksas Pričardas buvo kątik grįžęs iš kelionės po užsienį ir lankė draugus visoje Anglijoje. Apklausiant liūdininkus, ir atsiradusius giminaičius, buvo Aleksas Pričardas žuvo per nelaimingą atsitikimą, nukritęs nuo skardžio. Po kvotos pas Bobį apsilankė žuvusiojo sesuo Leo Keimen su vyru, norėdami pasidomėti ar jos brolis prieš mirtį nieko nepasakė, tikėjosi kad brolis norėjo atsisveikinti su ja. Deja, Bobis paskutinius prieš mirtį ištartus žodžius atsiminė tik po kelių dienų, tad parašė Keimenams laišką. Netrukus jį nustebino gautas laiškas iš Argentinos, kur jam buvo siūlomas darbas, su labai geru atlyginimu, bet Bobis atsisakė, nes buvo prižadėjęs draugui padėti remontuoti mašinas Londone. Pažadas draugui jam buvo svarbesnis už pinigus. Surengęs nedidelę iškylėlę gamtoje Bobis užsnūdo ir atsibudo…ligoninejė. Jam bemiegant kažkas į jo alų įpylė pusė gramo morfijaus, beveik mirtiną dozę, bet Bobiui pavyko atsibusti. Leidžiant nuobodžias dienas ligoninėje jis laiką leidinėjo skaitydamas laikraščius. Vietiniame laikraštyje buvo straipsnis apie įvykusį nelamingą atsitikimą, kurio liudininku buvo Bobis, ir buvo išspausdinta nuotrauka, pagal kurią pavyko rasti mirusiojo giminaičius, kurie ir atpažino kūną. Tai nebuvo ta pati nuotrauka kurią Bobis rado jo kišenėje beieškat nosinės. Savo dvejonėmis Bobis pasidalina su buvusia mokyklos drauge ledi Franciska (Frenke) Dervent, kuri yra vietoje nenustygsanti ir nuotykių beieškanti mergina. Ji kaip man sukuria savo versiją, kad įvykęs nelamingas atsitikimas ir bandymas nunuodyti Bobį yra susiję, ir bando ieškoti pėdsakų. Pirmasis jos dėmesį patraukia paslaptingasis vyriškis, padėjęs Bobiui saugoti mirusįjį, ir staiga pats dingęs. Frenkė išsiaiškina, kad tai Rodžeris Basington Frenčas, gyvenantis Starvelyje. Ji kaip man suplanuoja „susipažinimą” su juo – inscenizuoja avariją netoli jo namų. Kaip tik pro šalį važiavo daktaras (Frenkės draugas), kuris pareikalavo kuo greičiau nukentėjusiąją nugabenti į artimiausią namą, o tai pasirodė esant „Merovei Kortas” – Basington Frenčų namai. Frenkę apžiūrėjęs daktaras liepė jai kelias dienas nesikelti ir gulėti lovoje. Basington Frenčų šeima ją greitai priėmė, ir Frenkė netgi tapo Silvijos, įtriamojo Rodžerio brolio žmonos drauge. Begyvenant „Merovei Korte” Frenkė susipažįsta ne tik su šeimos nariais Henriu, Silvijos vyru, kuris pasirodo esantis narkomanas, priklausantis nuo motfijaus, ir pačiu Rodžeriu, kuriam Frenkė iškart pajunta simpatiją, ir negali įsivaizduoti kad jis galėjo įvykdyti nusikaltimą; bet ir susipažįsta su kitais Starvelio gyventojais, kaip Nikolsonų šeima. Džasperas Nikolsonas, turi savo privačią kliniką, kurioje gydo priklausomybę nuo narkotikų, Moira Nikolson, jo žmona, šiektiek nervinga, bet labai graži amerikietė.
