„Ko jums gaila? Vaikystės? Debesų, kurie atrodė didesni negu karaliaus pilis? Ant asfalto šokančių žvirblių? Karnavalo? Mėsininkų dėmėtomis prijuostėmis? Arklių, kurie slydinėjo ant apledėjusio grindinio? Gyvenimo?“
Lenkų eseistas, poetas, vertėjas Adamas Zagajewskis (g. 1945) 2004 m. apdovanotas tarptautine „Neustadt“ literatūrine premija. „Du miestai” – pagavūs autobiografiniai eskizai, lyrinės refleksijos, fantazijos ir aforistiniai esė apie skaudžius XX a. žmogiškuosius praradimus ir egzistencinę benamystę. Angliškasis kūrinio vertimas turi paantraštę – „Apie egzilį, istoriją ir vaizduotę“ – implikuojančią autoriaus gvildenamas temas.
1945-aisiais autoriaus šeimai teko išsikelti iš buvusio Lenkijos miesto Lvovo, kuris buvo prijungtas prie Tarybų Sąjungos, ir „gyvuliniais“ vagonais išsikraustyti į pramoninį Glivicių miestą. Jaunystę A. Zagajewskis praleido Krokuvoje, Berlyne, studijavo Amerikoje Hiustono ir Čikagos universitetuose, ilgai rezidavo Paryžiuje.
„Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos, nors suvokiu ją itin dalykiškai, be menkiausio sentimentalumo ar savęs paties gailesčio šešėlio. {…} tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo – kaip įprasta sakyti – mažoji tėvynė.“
Adamas Zagajewskis laikomas vienu vadinamosios literatūrinės naujosios bangos (Nowa fala) atstovu Lenkijoje, be to, antikomunistinio judėjimo, žinomo „Solidarumo“ vardu, aktyvistu.
World Literature Today apžvalgininkas Joachimas T. Baer išskiria tokias Zagajewskio temas: naktis ir sapnai, istorija ir laikas, tyla ir mirtis. Be šių temų, svarstomos istorinės vulgarybės, cinizmo ir vaizduotės, nihilizmo ir poezijos, Williamo Blake’o, Paulio Leautaud, Bruno Schulzo ir kitų kūrybos slinktys, dualumo problema ir palaima, „…tarp „grožio“ ir „nuoširdumo“, tarp klaustukų, tarp istorijos ir poezijos.“
„Kiek jų žūva pakeliui. Užsikrečia raupsais, įkrenta į Alpių prarajas, miršta iš bado, pakiša kaklus po giljotinos ašmenimis, pradingsta psichiatrijos ligoninėse. Taip jiems ir reikia. Aš būsiu paskutinis, kuris jų gailės. Jie yra puikybės aukos. Užuot tenkinęsi paprastu, kukliu gyvenimu, padoriu anonimiškumu, svajojo atsidurti žmonijos priešakyje. Tik pagalvokite, jeigu jie nebūtų nusisukę sprandų savo rizikinguose žygiuose, būtume turėję dar daugiau žmonijos vadų. Būtų nepakenčiama, iš tikrųjų nepakenčiama.“
