Poemoje A. Mickevičius pabrėžia ir išorinį, ir vidinį Naugarduko kunigaikščio žmonos Gražinos grožį, jos įsisąmonintą pareigą Tėvynei, narsą, ryžtą, siekį kovoti ne dėl naujų žemių, bet dėl savųjų nuo amžių amžinųjų, ne dėl svečių šalių turtų, bet dėl laisvės.
