Šis savitas poetinės prozos rinkinys „Žaliasis akvariumas” parašytas dviem tarpsniais, su keliolikos metų pertrauka (pirmoji dalis 1953–1954, antroji – 1970–1974), ir buvo išleistas Jeruzalėje 1975-aisiais.
Knygoje grįžtama į karo bei pokario laikų patirtis ir būsenas Vilniuje, pokalbiui iškviečiamos mirusiųjų figūros, tikrinamos poezijos galimybės kalbėti apie Holokausto netektis, sprendžiama kalbos ir vaizduotės egzistencinio vaidmens problema.
Avromas Suckeveris – vienas didžiausių XX a. žydų modernizmo ir jidiš kalbos poetų, po Antrojo pasaulinio karo sulaukęs pasaulinio pripažinimo. Kartu su Isaacu Basheviu Singeriu ir kitu vilniečiu Chaimu Grade jis laikytas vienu svarbiausiu pretendentų Nobelio premijai už jidiš literatūrą gauti. Be to, Suckeveris laikomas vienu unikaliausių Holokausto literatūros vardų. Naujas tokio pripažinimo pavyzdys – 2012 m. JAV išleista fundamentali Davido G. Roskies ir Naomi Diamant Holokausto literatūros istorija. Jos įvade išvardijus žymiausius pasaulyje Holokausto rašytojus, įskaitant Primo Levi, Elie Wieselį, Imre Kertészą, teigiama: „Vienintelis tarp poetų, prozininkų ir Holokausto atminties liudytojų, Avromas Suckeveris lydi mūsų istoriją nuo pradžios iki pabaigos.”
Taigi Suckeverio kūryba minint jo šimtmetį vertinama kaip viena svarbiausių Holokausto literatūros paradigmų. Ir tai tik vienas iš argumentų, kodėl šis autorius turėtų būti itin svarbus šiandieniniams lietuvių skaitytojams ir visiems, kam rūpi istorinė Vilniaus atmintis bei daugiakalbė jo literatūros tradicija.
