Žinomas Čekoslovakijos rašytojas Františekas Hečka (1905–1960) gimė Pietų Slovakijoje, neturtingo vynuogininko šeimoje. Baigęs Bratislavos dvimetę vynuogininkystės mokyklą, Košicės Žemės ūkio akademiją ir Prahos aukštąją kooperacijos mokyklą, dirbo Bratislavos kooperatyvų valdyboje inspektoriumi, vėliau įvairių periodinių leidinių redakcijose.
Savo kūrybinį kelią Fr. Hečka pradėjo eilėraščiais. Pirmasis poezijos rinkinys „Išeiviai“ pasirodė 1931 m. Fr. Hečka gerai pažinojo Pietų Slovakijos smulkiųjų vynuogininkų gyvenimą ir savo eilėraščiuose daugiausia apdainavo nelengvą jų dalią. Vėliau poetas išleido dar kelis eilėraščių rinkinius, kuriuose vyrauja kaimo varguomenės emigracijos tema. 1945 m. pasirodžiusi poezijos knyga „Slaviškos eilės“ skiriama slavų tautų išsivadavimui iš fašizmo jungo.
1945 m. Fr. Hečka pradeda rašyti stambų prozos kūrinį – romaną „Raudonasis vynas“ (išėjo 1948 m.). Rašytojas užsimojo pavaizduoti Pietų Slovakijos vynuogininkų kaimą trijų dešimtmečių laikotarpiu – maždaug nuo pirmojo pasaulinio karo ligi 1930 metų. Išeities tašku rašytojas, atrodo, bus pasirinkęs savo gimtąjį kaimą ir jo žmones, tačiau nupiešė plačiai apibendrintą Slovakijos vynuogininkų gyvenimo paveikslą, paliesdamas daugybę to meto Čekoslovakijos istorinių įvykių ir socialinių reiškinių. Romanas susilaukė didelio pasisekimo Čekoslovakijos skaitytojų tarpe, jo motyvais buvo sukurtas daugiaserijinis televizijos filmas, kurį matė ir mūsų respublikos žiūrovai.
Romano veiksmo varomoji jėga yra du pagrindiniai konfliktai: turtingo ūkininko Michalo Habdžos su sūnumi Urbanu, prieš tėvų valią iš meilės vedusiu bekraitę Kristiną, ir Urbano konfliktas su buvusiu varžovu Silvestru Bolebruchu. Urbano ir Silvestro Bolebrucho santykius vėliau dar labiau sukomplikuoja jųdviejų vaikų meilė. Asmeninė Urbano ir Silvestro neapykanta romane virsta socialiniu konfliktu, kadangi Silvestras – kaimo turčius, o Urbanas – varguolis. Apie Urbaną telkiasi ir kiti kaimo smulkieji vynuogininkai, o apie Bolebruchą – turtingieji. Tokiu būdu susidaro dvi priešiškos stovyklos, tarp kurių vyksta nuolatinė kova.
„Raudonajame vyne“ ne tik vaizdžiai parodoma socialinė Slovakijos vynuogininkų padėtis, jų tarpusavio santykiai, bet ir piešiami įdomūs žmonių paveikslai, atskleidžiami jų vidiniai pergyvenimai. Rašytojas reljefingai sukūrė pagrindinius romano herojus: žiaurų šeimos despotą Michala Habdžą, atsisakiusį sūnaus Urbano, kuris išdrįso stoti prieš tėvų valią; gobšuolį Silvestrą Bolebruchą, visą gyvenimą skaudžiai pergyvenantį nelaimingą meilę, girtuoklį ir sukčių Pančuchą, karštuolį, bet nepaprastai dorą Filipą Eihledjefką, jaunosios kartos atstovus Mareką, Lucką ir daugelį epizodinių veikėjų. Visi jie nutapyti sodriomis spalvomis. Jo stilius nepaprastai emocingas.
Be „Raudonojo vyno“, Fr. Hečka yra parašęs romaną „Medinis kaimas“ (1951) apie socialistinius pertvarkymus Slovakijos kaime ir kelis apybraižų rinkinius (1953, 1956). Paskutinis romanas „Šventoji tamsa“ liko neužbaigtas. Tačiau jo tema ir problematika aiški: rašytojas smerkia fašistų barbariškumą ir bažnyčios obskurantizmą klerikalinio fašistinio režimo metais.
Lietuviškas Fr. Hečkos „Raudonojo vyno“ vertimas supažindina mūsų skaitytoją su savita, galima sakyti, egzotiška vynuogininkų buitimi, jų papročiais, su gražiu poetiškai pavaizduotu Slovakijos kampeliu.
Vertėjas
