Architekto Rolando Paleko kalbiniu ir vaizdiniu būdu perskaityta Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ atveria matančios kalbos perspektyvą. Kalba mato judėdama, tarsi braižydama nematomas linijas. Suintensyvėjusi kūrėjo sąmonė tarsi panyra į vaizdinius. Jie atkuriami iš to, kas patirta, matyta savo akimis, girdėta savo ausimis, bet ir sukuriami. Kalbos tekste atkurtos, perkurtos, sukurtos linijos susipina vizualiuosiuose tekstuose (taip pat ir architektūroje) susieina, susikerta.
Linija — kaip žmogaus gyvenimo ženklas ir kaip gyvenimo raiškos būdas, ženklas.
Rolandas Palekas, itin įdėmiai įsižiūrėdamas (įsiskaitydamas) į Vaižganto tekstą, atkuria jo vaizduojamų žmonių gyvenimus, kaip takus laike. Takas yra ir realybė, patiriama tikrovė, ir perkeltinė reikšmė — metafora. Taip, Vaižganto žmogaus takai lyg sukasi apie vieną tašką — vietą, kurioje jam buvo lemta gimti, ir, jei gyvenimas bus teisingas, ir mirti. Prigimtinė vieta — lyg įsčios.
Teisingas, įsižiūrėjimo-įsiklausymo į kūrinį padiktuotas piešiančio-braižančio žmogaus judesys — neatitraukiant rankos laisvai (kiek ta laisvė žmogui apskritai įmanoma) judėti artimomis trajektorijomis ir sugrįžti į tą patį tašką. Taip apie savo tašką judėjo ir taip į jį sugrįžo Mykoliukas, Severiutė, Rapolas.
„Toks tad išėjo gyvenimas. Sumažinus paveikslą, liks vos įžiūrimas taškelis. Padidinę jį, ar patys sumažėję tiek, kad galėtume patekti vidun, rasime sudėtingą, tačiau harmoningą pasaulį.“ Pabandykime. Viktorija Daujotytė
