„Kalbėta, kad įvairių įvykių, garsinusių šią vietą, būta ir pasaulinio karo metais. Paskerstą kiaulę čion atvežęs net pats generalinis sekretorius, o pačiame gyvavimo zenite užeigą aplankiusi baba Vanga ir išpranašavusi bistro ilgesnį gyvavimą nei Cheopso piramidėms. Tai vienintelis restoranas šalyje, pretendavęs į Šnobelio taikos premiją kaip tautas vienijanti bendrija.”
Neseniai studijas baigęs vaikinas bando ištrūkti iš dievotos vaikystės, tėvų globos, numalšinti pilko studentiško gyvenimėlio šleikštulį ir galop pradėti iš tiesų gyventi. Pirmai progai pasitaikius jis stačia galva neria į tikrą pragaro virtuvę: įsidarbina mėsos ir kremzlių nuo kaulo gremžėju „Šaltienos bistro”. Čia bus priverstas „išmokti gyvenimo” ir suprasti, kad pakilti iki vyriausiojo virėjo, kuriam leistų pasiūlyti savo receptą, gali būti ne taip jau ir paprasta.
„Ieva Dumbrytė patiekia skaitytojams savo pirmą romaną – gardžiausią farso ir grotesko šaltienos kąsnį. Nuogą kąsnį, kurio sudėtyje – keistuolis istorikas ir dar keistesni jo bendradarbiai, svetimšaliai golodai, Mėsijaus misija ir kiti nuostabą, krizenimą ar žagsulį sukeliantys ingredientai. Subalansuota turintiems stiprų skrandį ir mėgstantiems juodą kaip nemiegota naktis humorą.”
Jurga Tumasonytė, rašytoja
„Klokite ant stalų staltieses, neškite gaivą, raugintus agurkus ir garuojantį guliašą! Pasikalbėsim apie tai, kokie mes būname naivūs, nesuprasti, perdėtai entuziastingi, apie tai, kaip mylime, ir apie tai, kaip slapčiausiai mokame neapkęsti. Bus tų, kurie garsiai traukia užstalės dainas, bus ir tų, kurie verkia.”
Ieva Dumbrytė, autorė
Autorė apie save
„Mokyklos laikraštyje, kuriame troškau rašyti, gavau tik piešti. Svajojau studijuoti lietuvių filologiją, bet pavyko įstoti tik į istoriją. Norėjau išleisti poezijos knygą, bet atsispausdinusi savo eilėraščių bukletėlį padalinau jį tik kaimynams. Svajojau būti žurnaliste, bet pasisekė parašyti tik porą straipsnių apie parduotuvių tinklą „IKI” portale „Delfi”. Aš – nieko nepasiekusi autorė, tačiau visada gyvenanti šalia svajonės.
Mano Tėtė taiso variklius ir visada man liepė gyventi įdomiai, o Mama – lietuvių kalbos mokytoja – visada liepė rašyti be klaidų. Myliu gyvenimą, myliu žmones ir savo kalbą. 20 metų mane augino Panevėžys – štai kas geriausiai gali apibūdinti mane kaip visada rašiusią, bet tik dabar pradedančią kūrėją.”
