Charmide Platonas imasi nagrinėti vieną iš svarbiausių graikų sociokultūrinių sąvokų – santūrumą (gr. sōphrosynē). Tekstas neduoda galutinio atsakymo, kas tai yra, tačiau pateikia net šešis potencialius apibrėžimus bei nuorodas į susijusius samprotavimus tokiuose dialoguose, kaip Valstybė ar Alkibijadas. Medžiagos apmąstymams suteikia ir draminis bei istorinis kontekstas: Sokratas čia kalbasi su ateityje nesantūrumu pagarsėsiančiais tironiško režimo atstovais – Charmidu ir Kritiju. Visa tai ragina skaitytoją savarankiškai svarstyti, ką reiškia būti santūriam ir kaip įgyti šią didžiąją dorybę.
