Visa rašytojo kūryba – tai atminties salynas, kur amžinai gyvens Lietuvos miestelių žydai, – net tada, kai jau nebus tų, kurie juos atsimena. Paskutiniai Grigorijaus Kanovičiaus romanai – „Šėtono apžavai“ ir „Miestelio romansas“ – taip pat apie atmintį.
„Šėtono apžavai“ – negailestingas, bet ne žiaurus pasakojimas apie Miškinių miestelio, kur gyveno žydai, žūtį, apie tai, kaip nutrūksta gijos, daug amžių jungusios įvairių žmonių gyvenimus. Tai romanas apie tą metą, kai, anot vieno romano veikėjo, šėtonas moka grynaisiais, o Viešpats Dievas – bibliniais pamokymais ir kai žydų kapinėse mirusieji bijo prisikelti, kad neateitų jų suimti…
„Miestelio romansas“ – autobiografinis romanas. Tai nedidelė kelionė į vaikystę, gerų, nuostabių žmonių pasaulį, kuriame gyvena močiutė Rocha, mama Henka, tėvas Šleimkė, seneliai, dėdės ir kaimynai – lietuviai, lenkai ir rusai, kitados taikiai ir draugiškai sugyvenę nedidelėje Jonavoje, kol holokaustas nesugriovė ir nepaskandino kraujyje amžinosios sanklodos.
„Miestelio romansas“ – tai savotiškas requiem prieškario žydų miesteliams, ištisai planetai, šimtmečius ligi pat savo žūties besisukusiai aplink šykščią lietuvišką saulę.
