Kino akademijos apdovanojimą pelniusio, „Oskaru” apdovanoto aktoriaus Matthew McConaughey atsiminimai, kupini šmaikščių nutikimų, laisvūnų išminties ir sunkiai išmoktų pamokų, kaip džiaugtis gyvenimu.
Nugyvenau penkiasdešimt metų. Keturiasdešimt dvejus iš jų bandau atspėti gyvenimo mįslę, pastaruosius trisdešimt penkerius rašau dienoraštį. Užrašus apie sėkmę ir nesėkmes, džiaugsmus ir nuoskaudas, nustebinusius ir prajuokinusius dalykus. Trisdešimt penkerius metus mėginu suprasti, atsiminti, atpažinti, sukaupti ir užrašyti tai, kas mane jaudino ar įkvėpė gyventi toliau. Kaip būti teisingam. Kaip nesinervinti. Kaip džiaugtis gyvenimu. Kaip neįžeisti žmonių. Kaip neįsižeisti. Kaip būti geram. Kaip gauti tai, ko noriu. Kaip rasti gyvenimo prasmę. Kaip būti savimi.
Taigi susikroviau tuos sąsiuvinius ir nusipirkau bilietą į vieną pusę iki vienišos trobelės dykumoje; čia ir pradėjau rašyti knygą, kurią šiuo metu laikote rankose: albumą, kroniką, savo gyvenimo istoriją. Apie tai, ką mačiau, apie ką svajojau, ko vaikiausi, ką daviau ir ką gavau. Apie žiaurumo malonę, tiesą ir grožį. Apie bergždžias pastangas pabėgti nuo lietaus ir jaudulį šokant tarp lašų.
Tikiuosi, tai gardūs vaistai, pora aspirino tablečių, o ne ligoninės lova, kosminis skrydis į Marsą, kuriam nereikia piloto leidimo, apsilankymas bažnyčioje be prievolės vėl įtikėti ir juokas pro ašaras.
Tai meilės laiškas. Meilės gyvenimui.
Ši knyga – vadovas, kaip įžiebti kuo daugiau žalios šviesos. Ir suprasti, kad geltona ir raudona galiausiai irgi tampa žalia.
