Norėčiau užkasti ką nors brangaus visur, kur esu laimingas; tada senatvėje, kai būsiu vargšas ir bjaurus, sugrįžęs išsikasčiau ir viską prisiminčiau.
Per Antrąjį pasaulinį karą karininkas Čarlzas Raideris ir jo kuopa apgyvendinami Marčmeinų Braidshedo dvare, su kuriuo Raideris susijęs neišardomais ryšiais: ši šeima paliko Čarlzo gyvenime gilų pėdsaką. Antrasis Marčmeinų sūnus Sebastianas, geriausias Čarlzo draugas iš Oksfordo laikų, duktė Džulija, vos neištekėjusi už Čarlzo, ir visi kiti šios nykstančios giminės atstovai iškyla jo atmintyje kaip savotiški katalikų tikėjimo įkaitai.
Kiekvienas Marčmeinų šeimos narys eina savo gyvenimo keliu, kurio posūkiai ne visuomet suprantami Raideriui. Tačiau jis stebi šią yrančią šeimą su liūdesiu, nuostaba ir meile. Dievas savo malonę skleidžia mums nesuvokiamais būdais, ir niekuomet nežinai, kur ir per ką ji pasireikš, teigia E. Waugh.
Subtilaus, nykstančio grožio kupinas romanas – tarsi Anglijos saulėlydžio ir žmogaus sielos atvaizdas.
Apie autorių
Evelyn Waugh (Ivlinas Vo, 1903–1966) – vienas keisčiausių, subtiliausių ir įtakingiausių XX a. britų rašytojų. Negailestingais paradoksais ir kandžiomis replikomis išgarsėjęs autorius, žmogus, atsivertęs į katalikybę, lėmusią jo izoliaciją nuo visuomenės. Ekscentriškas, nepakenčiamas, nesugyvenamas, tačiau pripažintas visame pasaulyje.
„Sugrįžimas į Braidshedą“ – kultinis Evelyno Waugh romanas, be kurio šiuolaikinė britų literatūra sunkiai įsivaizduojama. Visą „Braidshedo“ grožį sudaro jo nepakartojamas stilius, sarkazmas ir meilė nykstančiai Anglijos esmei – dvarams, sukaupusiems angliškąjį žavesį, Oksfordui, kurio mitą kaip tik ir pradeda formuoti ši knyga. Pagrindinė romano mintis – žmonėms reikia atramos ir paspirties, kai stabilus atrodęs pasaulis ima trupėti ir griūti. Tokio vertybių saulėlydžio metu orientyru gali tapti tikėjimas. Tačiau ar tampa?
