Septynerių su puse metų Ramonai tenka derintis prie „sunkaus amžiaus“ sesers Bizės ir tėvų, kurie dirba visą darbo dieną. Nors joks nuotykis namuose neapsieina be jos, Ramona labiau už viską pasaulyje trokšta taikos ir ramybės. Ar nusidažo mėlynai, ar įgyvendina seną svajonę išspausti visą dantų pastos tūbelę, ar iškeliauja į mokyklą apsivilkusi pižama – mergaitės gyvenimas niekada nebūna nuobodus. Tik vienas dalykas neduoda jai ramybės. Ar mama ją myli? Ar mažoji dukrelė jai reikalinga, nors ji ir nėra tokia pagalbininkė, kaip vyresnėlė?
Ramona išgirdo artėjančius mamos žingsnius ir liovėsi ašaroti. Netrukus ji bus išgelbėta. Dabar mama pasakys: „Prašau, nebėk iš namų. Mes tave mylime ir norime, kad pasiliktum.“
Tačiau ponia Kvimbi įžengė į Ramonos kambarį vienoje rankoje nešdama nedidelį lagaminą, o kitoje – du bananus.
– Tau prireiks kokio nors kelioninio krepšio, – pratarė ji. – Jei leisi, aš tau padėsiu. – Mama atidarė lagaminą ir įdėjo bananus. – Jei kartais išalktum, – paaiškino ji.
Ramona buvo pernelyg priblokšta, kad įstengtų ką nors atsakyti. Mamos neturėtų padėti savo vaikams bėgti iš namų.
– Jei norėsi keliauti sparčiau, tau reikės riedučių, – vėl prabilo ponia Kvimbi. – Kur jie yra?
Ramona it sapnuodama nukiūtino link sieninėsspintos, iš apačioje suverstos žaislų krūvos ištraukė riedučius ir padavė mamai, o ši paguldė juos lagamino dugne. Kaipgi mama gali nemylėti tokios mažos mergaitės kaip Ramona?!
