Serija: „Viduramžių biblioteka #13“.
Viduramžių epochos pagimdytas naratyvinis žanras laikomas pirmuoju romano tipu Vakarų Europos kultūroje. Riterių romanai įprastai skirstomi į tris ciklus: antikinį, bretoniškąjį, bizantiškąjį. Antikinio ciklo romanai, kaip nurodo jam priskiriamų kūrinių pavadinimai, yra neblėstančio dėmesio lotyniškajai ir graikiškajai Antikai išraiška.
„Kanoninį” antikinių kurtuazinių romanų ciklą sudaro trys dideli kūriniai. Tarp 1150 ir 1165 m. išsidėsto romanų triada: „Tėbų romanas” (Roman de Th?bes), „Enėjo romanas” (Roman d’Enéas) ir „Trojos romanas” (Roman de Troie).
Antikinių kurtuazinių romanų grupę pradeda ir „toną užduoda” tarp 1150–1155 m. nežinomo autoriaus sukurtas „Tėbų romanas”, besiremiantis vėlyvosios Antikos poeto Publijaus Papinijaus Stacijaus (Publius Papinius Statius, ~45–96) epopėja „Tėbaida” (Thebais).
„Tėbų romanas” – ankstyviausias prancūzų Viduramžių romanas – išlaikė glaudžias sąsajas su savo pirmtake – Stacijaus Tėbaida. Jis yra ir dalinis herojinio epo, Rolando giesmės, paveldėtojas, ir kurtuzinio naratyvo pranašas. Pirmą kartą pasirodę nauji, Viduramžių epochai būdingi rašymo principai, stilistiniai ypatumai pavertė šį romaną originaliu kūriniu, kurį verta pažinti.
