Romano siužetas be galo painus ir įtemptas, veiksmo vieta nuolatos kinta, tačiau pagrindinis krūvis vis dėlto sutelktas ne į veiksmą, o į mintį. Knygos herojus — mūsų amžininkas, su savo bičiuliais netikėtai atranda tarperdvinį praėjimą ir atsiduria jam visiškai nežinomoje visatoje, kurioje vyrauja visiškai kiti dėsniai. Jis iš karto susiduria su sudėtinga psichologine dilema — kaip, kokiu būdu išlikti visiškai jam nepažįstamame pasaulyje. Ta problema užsiaštrina dar labiau, kai herojus suvokia, jog čia jis — ne pirmasis užklydėlis iš Žemės. Jis stengiasi įminti painią mįslę — kas jau pabuvojo prieš jį, kieno pėdsakus aptiko ir dabar jai eina, koks buvo jo pirmtakas šioje žiaurioje ir negailestingoje visuomenėje, kur žmonės traiškomi kaip tarakonai ir juos naikina jų pačių broliai, kur gyvybė neverta nė sudilusio skatiko, o pagrindiniai principai — absoliučios valdžios galia ir aklas paklusnumas, negailestinga tarpusavio kova, kur sąžinė, protas ir išmintis yra visiškai nereikalingi ir net nenaudingi dalykai.
„Kažkuris vienas čia jau tikrai pabuvojo… Jo ranka jaučiama visame architektūriniame šių grandiozinių pelėkautų sumanyme…“
