– Bet kas toliau atsitiko berniukui?-grįžau prie savo temos.
– Prieš pusantrų metų piemuo sakė pastebėjęs lyg žmogų, lyg žvėrį, dumiantį per krūmus su vilkais…Kartą vaikai persigando, pamatę, kaip jis lakė vandenį iš šaltinio. Negalėjo arčiau prieiti,-sena vilkė saugojo. Kai ji iššiepė dantis ir suurzgė, vaikai klykdami pabėgo.
– Kaip galėjo atsitikti, kad vilkai berniuko iškart nesudraskė?
– Matyt, po laiminga žvaigžde gimė,-pradėjo tėvas,-dievai jį globojo…
-Arba ankstesniame gyvenime jis buvo vilkas, kažkas ji užmušė ir nebaigė atgailauti…Reikėjo dalį žmogaus gyvenimo vilku nugyventi,- mėgino išaiškinti susirinkę indai.
– Gal, kai vilkė numetė jį vilkiukams, jis gynėsi, išsivoliojo urve ir jau kvepėjo kaip vilkiūkštis, o paskui ėmė ją žįsti…Tada palaikė jį savu…
– Jis stiprus, vilkės pienas teikia jėgų…
– Dvejų metų berniukas, ir dar žindo?-nustebau.
– Pas mus vaikus ilgai maitina, dažnai iki ketverių metų. Moterys tiki, kad tai sveika tiek vaikui, tiek motinai.
