„Šeima” – neįtikėtinai tikras romanas apie Bordžų šeimą, kuri buvo ištikima sau ir savo draugams, bet žiauri ir negailestinga priešams bei išdavikams. Mario Puzo žavėjosi šia šeima, gyvenusia XV a. Italijoje. Tačiau sunku suprasti, ką tokio žavingo jis atrado jų gyvenime. Valdžios troškimas, žudymai, trėmimai, ištvirkavimai, galiausiai – kraujomaiša. Štai ką M. Puzo parodė apie šią šeimą. Jie buvo penki ir visi kartu – stipri jėga, tačiau po vieną – jautrios,
mylinčios, pavydžios asmenybės. Vaikams nuo mažens buvo teigiama, kad svarbiausia yra Bordžų šeima ir jos ateitis. Jie privalo kovoti vienas už kitą ir gyventi taip, kad šeima išliktų tvirta ir nepalaužiama. Tačiau baisu net pagalvoti, kokiomis priemonėmis to buvo siekiama. Popiežius Aleksandras VI – Bordžų šeimos galva – šalino visus savo kelyje, kurie priešinosi jam, kenkė jo šeimos vardui ar jo vaikams. Pastarieji neatsiliko nuo tėvo. Lukrecija, vienintelė popiežiaus duktė, kuri siejo savo gyvenimą su gėriu ir meile. Ji klusniai vykdė tėvo nurodymus – tekėjo už nemylimų vyrų, gimdė vaikus, teisingai valdė jai paskirtas žemes. Vistik ir į jos gyvenimą įšliuožė nuodėmingasis žaltys. Ji mylėjo savo brolį Čezarę, o jis mylėjo ją. Tačiau tai nebuvo tik sesers ir brolio meilė. Tai buvo meilė, kurstoma aistros. Tėvas Bordža, pats to nenujausdamas, pastūmėjo savo vaikus į aistros glėbį. Tai buvo didžiausia jų nuodėmė, kurios jie negalėjo nusikratyti iki pat vieno iš jų mirties. Sakoma, kad pirmieji mafijos donai buvo popiežiai, o Rodrigas Bordža – galingiausias iš jų. “Šeima” atskleidžia tikrąjį Bordžų veidą. Iš pradžių jie šokiruoja, paskui žavi, vėliau jais piktiniesi ir baisiesi, o galiausiai imi jų gailėtis.
