Jis papasakojo viename Sumonio uoste girdėjęs keistą legendą apie Žaliojo Vandens gyventoją, kuris begarsėmis dainomis užkerėdavo jūrų keliautojus. Seras Manga mano, kad ši būtybė turėjo kažkokią nuostabią dovaną, šiek tiek panašią į mūsų begarsę kalbą. Pastarąjį kartą Žaliojo Vandens gyventojas tose vietose buvo pasirodęs prieš kokius penkis šimtus metų, o vėliau kažkur dingo: mirė, užmigo ar tiesiog nuplaukė prie kito kranto… Niekas šios pabaisos neregėjo, bet seni Sumonio kapitonai mena, kad prieš jam „pasirodant“ įlankos vanduo iš tikrųjų pasidarydavo žalias, ir jų protėviai žinodavo ką daryti: likdavo namuose ir nekišdavo nosies į lauką – kartais begarsės šios būtybės dainos galėdavo įvilioti į vandenį net tuos, kurie stovėdavo ant žemės.
