Knygoje — du žymaus vokiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Hermanno Hesses (1877–1962) autobiografiniai kūriniai, kuriuos vienija kelionės motyvas ir ironiška nuotaika. „Kurortininkas“ (1925) — tai šmaikštus pasakojimas apie gydymąsi Badeno kurorte, apie kurorto kasdienybę ir kiek neurotiško paciento vargus ir džiaugsmus._x000d_
„Kelionė į Niurnbergą“ (1927) — 1925 m. įvykusios kelionės aprašymas. Pakviestas skaityti savo kūrybos, autorius lankosi Pietų Vokietijos miestuose, susitinka su įvairiais žmonėmis, apžiūrinėja architektūros ir meno paminklus, mėgaujasi jaunystės prisiminimais ir dėsto savo požiūrį į rašytojo profesiją.
„Kurortininkas“ laikomas vienu šmaikščiausiu H. Hesse’s kūrinių. Pusiau juokais, pusiau rimtai piešiama tragikomiška kurorto kasdienybė, pacientų vargai ir džiaugsmai. Autorius jaučiasi „įgijęs tam tikro skeptiško pamaldumo, naivios išminties, labai diferencijuoto gebėjimo supaprastinti, labai inteligentiško antiintelektualizmo, kuris kartu su vonių šiluma bei sieringo vandens kvapu sudaro Badeno specifiką“. „Kelionė į Niurnbergą“ kupina ne tik autoironijos, asmeninių vertinimų bei netiketų įžvalgų, bet ir kerinčių jaunystės sentimentų. „Iš tuštybės, godumo ar noro keliauti“ autorius leidžiasi į dviejų mėnesių kelionę po Pietų Vokietijos miestus viešai skaityti savo kūrybą. Jis susitinka su įvairiais žmonėmis — senais draugais ir to meto garsenybėmis, apžiūrinėja architektūros ir meno paminklus, mėgaujasi jaunystės prisiminimais ir dėsto savo kritišką požiūrį į vokiečių literatūrą bei rašytojo profesiją.
