Carmina minora

Poema „Carmina minora“ – tai „nuo žemės nueinančio“ žmogaus apmąstymai: apie gamtą, laiką, tėvynę.

Tai gamtos projekcija žmoguje, žmogaus refleksija gamtoje.

Juokinga būtų deklaruoti vienovę su gamta, bet pakankamai rimta jos siekti. Atrodo, gamta labiau tinka gyvenimui nei žmogus. Bet ji eina kartu su mumis, sykiais atsiverčia, kad galėtume šį tą perskaityti. Ji yra teisi, ji net nemąsto savo teisumo.

Gamta gali atverti dvasią, dvasia – gamtą. Kai tai pavyksta, akimirkoje blyksteli amžinybės akys.

O kad būtum, turi eiti.

Apie kiekvieną mūsų galima pasakyti: jis yra ten, kur ėjo. Gal net neperžengęs slenksčio ėjo.

Bet niekas nežino, kaip gyvas yra medis ir kaip miršta žolė. Nors ir praeina pro juos.

Juk ir pro žmogų šitaip.

Justinas Marcinkevičius