Subtiliai, jautriai ir įžvalgiai parašytame romane autorius pasakoja apie sunkumus ieškant savo kelio konservatyvioje ir dažnai greitoje smerkti visuomenėje. Apie drąsą nesidėti tokiam, koks nesi, vien dėl to, kad to nori kiti.
Knygoje susipina ir tarsi aidas atsiliepia dviejų veikėjų istorijos: aklos devynmetės Helenos, tėvų išsiųstos į aklųjų mokyklą Helsinkyje, ir jos sūnėno Tuomo, po keturiasdešimties metų iš gimtinės išvykusio studijuoti į didmiestį. Visuomenės normų varžomas vaikinas stengiasi pritapti, tačiau giliai širdyje trokšta visai kitų dalykų. Klausydamasis tetos istorijos apie persikėlimą iš ramaus kaimo į gąsdinantį naujų sostinės garsų, kvapų ir vietų pasaulį, vaikinas atpažįsta savo paties gyvenimo situacijas ir dilemas.
Koks jausmas gyventi tarsi pašaliniam stebėtojui nuolat tikintis, kad vieną dieną aplinkiniams svarbesni taps žmonių panašumai, o ne skirtumai? Ką reiškia pradėti naują gyvenimo etapą siekiant savo svajonių ir trokštant tapti geresniam? Kiek jėgų prireikia, kad eitum savo keliu nepaisydamas sunkumų, nevilties ir aplinkinių reakcijos?
